R.Tuminas padeda rusams iš naujo atrasti A.Čechovą

Maskvos J. Vachtangovo teatras savo vasario mėnesio afišoje vieną po kitos skelbia Rimo Tumino premjeras – „Dėdę Vanią“, „Maskaradą“. O pats režisierius ką tik sugrįžo iš Antono Čechovo gimtinės, kur kartu su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu rašytojo 150-jų gimimo metinių proga atidengė paminklą.

Režisierius Rimas Tuminas spektakliais „Dėdė Vania“ ir „Maskaradas“ paskatino rusus iš naujo skaityti savo literatūros klasikus. (BFL nuotr.)

Tarp Rusijos prezidentą lydėjusių asmenų ir šios šalies kultūros grandų Tuminas buvo vienintelis režisierius užsienietis ir turbūt vienintelis lietuvis, kuris yra skridęs Rusijos prezidento lėktuvu. Be to, pirmoji ponia Svetlana Medvedeva planavo apsilankyti ir sausio pabaigoje įvykusioje „Maskarado“ premjeroje. Teatre yra vyriausybinė ložė, kuri buvo įrengta dar Stalinui, todėl iki šiol turi plienu dengtas sienas.

„Teatro pastatą jau buvo patikrinę apsaugos darbuotojai ir iš anksto buvo pakabinti skelbimai, kad jau nuo 8 valandos ryto visi būsime įleidžiami tik su pasais ir tikrinami metalo detektoriais. Aplink teatrą nuo automobilių buvo atlaisvintos gatvės, tačiau paskutinę minutę vis dėlto buvo pranešta, kad jos darbotvarkė pasikeitė“, – pasakoja abiems spektakliams muziką kūręs kompozitorius Faustas Latėnas.

Tačiau Rusijos kultūros ministras Aleksandras Avdejevas  abu spektaklius pamatė, kai dar vyko jų generalinės repeticijos. Vėliau jis dar kartą žiūrėjo „Dėdę Vanią“.   

 Klasikus skaito iš naujo

Viena iš ką tik Maskvoje praūžusios Tumino „Maskarado“ premjeros sėkmių yra ta, kad lietuvis režisierius J. Vachtangovo teatrui grąžino 1941 metais čia statytą spektaklį. Ir garsujį Aramo Chačaturiano valsą. Kalbama, kad jis buvo sukurtas tų laikų Ninos vaidmens atlikėjai Alai Kazanskajai.

 

„Dėdei Vaniai“ ir „Maskaradui“ muziką sukūręs Faustas Latėnas sako, kad rusams įspūdį daro, kad J. Vachtangovo teatras atgimsta ir žiūrovus traukia ne pigiomis, dabar Rusijoje labai populiariomis komedijomis, o aukšto lygio spektakliais. (BFL nuotr.)

Bilietai į šią premjerą buvo parduoti akimirksniu, o po spektaklio Maskvos publika iš naujo pradėjo skaityti Michailą Lermontovą – tam, kad įsitikintų, ar nesugalvojo lietuvis pasišaipyti iš rusų.

„Rusai tiek į „Maskaradą“, tiek į anksčiau debiutavusį „Dėdią vanią“ žiūri kaip į literatūrinį kūrinį, kurį tiesiog reikia perskaityti. O mes tai skaitome kaip gyvenimo aprašymą, kurį vėliau meniškai bandome perteikti scenoje“, – aiškina Latėnas. Ir čia pat iliustruoja Venedikto Jerofejevo po spektaklio pasakytais žodžiais: „Kai mes tarpusavyje diskutuojame, ar tai yra rusiška, ar ne, tai geriausiai atspindi mūsų elgesys. Mums rusiška yra tai, kad susieiname, paverkiame, o po to klausiame vienas kito, o dėl ko verkėme?“ Tai toks savotiškas jų  emocinis „išsiliejimas“ be jokio pagrindo. 

„Sumažinus emocijų ir iškėlus turinį, atsiranda tikrasis Čechovas“, – „Dėdės Vanios“ sėkmės esmę aiškina Latėnas.

Tumino režisuotas „Dėdė Vania“ Maskvoje buvo parodytas rugsėjo pabaigoje, o gruodžio pabaigoje Lietuvoje „Dėdę Vanią“ rodė Andrejus Končialovskis. Tačiau į Rusijoje vykstantį Čechovo tarptautinį festivalį pateko „Dėdė Vania“ pagal Tuminą.

„Beveik vienu metu pasirodę spektakliai – grynas sutapimas, tačiau, kai Tuminas repetavo, tai konkurentai jau sėdėjo salėje. O kai pasirodė Končialovskio „Dėdė Vania“, tai jo žiūrėti ėjo ir J. Vachtangovo teatro aktoriai“, – šypsosi Latėnas.

  

Iš svetimo – savas   

 Iki pernai rudenį įvykusios „Dėdės Vanios“ premjeros, Tuminas Maskvoje buvo „svetimas“. Tačiau dabar tie, kurie abejojo juo kaip režisieriumi, tapo jo gerbėjais, o kurie mylėjo – dabar jį dievina, tie, kurie buvo nusiteikę prieš – pradėjo šypsotis ir rodyti palankumą. Ir kaip gali kritikuoti, kai pati valdžia sako, kad „tai yra gerai“. Dar daugiau: rusai iš naujo pradėjo skaityti ir Čechovą, nes daug žmonių, apsilankiusių Tumino spektakliuose, netiki, kad vaidinama pagal Čechovo tekstą, kuriame kalbama apie prastus Rusijos kelius ar neįmanomą provincijos gyvenimą – tikros šių dienų aktualijos.

„Rusijos žiūrovą Tuminas nuginklavo pačiu „Dėdės Vanios“ personažu, kurį kuria Sergejus Makoveckis. Jo emocijos tarsi nugludintos ir nėra to slaviško „kad parėksiu, tai parėksiu“. Viskas atskleidžiama per vidinį pagrindinio herojaus skausmą ir sielos raudą“, – pasakoja Latėnas.

Netikėta spektaklyje yra tai, jog iki šiol nakties scenoje profesorius Serebriakovas pasirodydavo su kostiumu ar puošniu chalatu, nepaisant to, kad pašokti naktį iš lovos jį priverčia siaubingas sapnas. Todėl Tumino spektaklyje jis išpuola su naktiniais, apibara žmoną. Sprendimas įpinti komiškų elementų yra naujas, bet žiūrovai tai palankiai priima.  

„Visas „Dėdės Vanios“ grožis slypi Čechovo tekste, kuris yra kupinas poteksčių. Mes, užsieniečiai, skaitome ir jaučiame tai, o rusams rūpi tik emocija. Esminius dalykus, kaip antai daktaro Astrovo monologą, kuriame jis sako, kad negali pakęsti Rusijos provincijos klampynių, purvo, skurdo, jie praleidžia“, – sako Latėnas.

Ir kai Tumino spektaklyje aktoriai, iki šiol įpratę tekstą berti it žirnius į sieną, kitur nei įprasta sudėlioja akcentus, tai rusams, anot Latėno, atrodo, kad „atvažiavo lietuviai ir kažką išsigalvoja“. Todėl J. Vachtangovo teatro aktoriams sudėtingiausia buvo atsikratyti senų įpročių ir priimti naujas Tumino taisykles.

O kad tai pasiteisino, rodo ne tik Rusijos elito dėmesys Lietuvos režisieriui, bet ir tai, kad bilietai į „Dėdė Vanią“ prieš spektaklį buvo perpardavinėjami daugiau nei už 1 000 Lt, kai jų kaina kasoje buvo 300–500 Lt. Be to, spektaklis jau gavo bent dešimt kvietimų į įvairius tarptautinius teatrų festivalius.