Į šiuos ir kitus
klausimus atsakymų ieškojo rugsėjo 26 dieną į apskritojo stalo diskusiją susirinkę Rasius Makselis, Lietuvos kultūros tyrimų instituto
mokslinis bendradarbis, ES ir Lietuvos kultūros politikos ekspertas, Aurimas
Pautienius, ISM universiteto dėstytojas, ES struktūrinių fondų švietimui ir
kultūrai ekspertas, Lolita Jablonskienė, Lietuvos nacionalinės dailės galerijos
vadovė, Aušra Jolanta Pliaugienė, Lietuvos nacionalinio dramos teatro
generalinio direktoriaus pavaduotoja, Vytautas Balčiūnas, Vilniaus dailės
galerijos vadovas, Rūta Prusevičienė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė
direktorė, Sigitas Renčys, Valstybinio studijų fondo direktorius, Jonas
Korenka, liaudies
teatrų režisierius, Lietuvos kultūros,
teatro ir politinis veikėjas, Naujosios Vilnios kultūros centro
direktoriaus pavaduotojas. Apskritojo stalo
diskusijos dalyvių susitikimo vieta - Lietuvos Nacionalinė Filharmonija - pasirinkta neatsitiktinai. Šioje
didžiausioje šalies koncertinėje įstaigoje, puoselėjančioje Lietuvos muzikinę
kultūrą ir muzikos atlikėjų meną, vyksta dažnos diskusijos kultūros politikos
ir vadybos temomis. Šį kartą diskusijai pakvietė kompozitorius, Konstantino Stanislavskio
premijos laureatas, Lietuvos ambasados kultūros atašė Rusijos Federacijoje
Faustas Latėnas.
Faustas
Latėnas: esame pažįstami visą sąmoningą kultūros gyvenimą, vieniems kitų
pristatinėti nereikia. Gerai žinome šiandienines problemas, pagrindinius
kultūros skaudulius. Artėjant rinkimams visada suaktyvėja rūpestis kultūra.
Visos partijos remia kultūrą. Jau esu sakęs, kad partijų programas iš
esmės galime pavadinti pjesėmis. Jeigu vieną ar kitą partiją išrinks, tai pagal
tokią pjesę bus statomas spektaklis. Bėda ta, kad po rinkimų aktyviai
deklaruotas rūpestis kultūra dažnai
užsibaigia kvietimų į spektaklius poreikiu. Aš (ir kaip kultūros žmogus ir kaip
kūrėjas) jaučiu kultūros tęstinumo stygių. Kultūros ministerijai turi būti
svarbios kultūros savivaldos kolegijos, Kultūros ir meno tarybos žmonių nuomonės. Jeigu valstybė atsakinga už
kultūrą, jeigu atsakinga už tai, kad kultūra būtų prieinama visiems, turėtų
būti girdimas kiekvieno kultūrininko balsas. Kultūros opinija pastaruoju metu smuko.
Informacija apie VEKS programą, Valdovų rūmų statybą platųjį skaitytoją pasiekė
iškreipta, pateikta sąmoningai tendencingai. Giliau pagalvojus, argi šie
projektai nedavė Lietuvai realios naudos?
Vytautas Balčiūnas: kultūros žmonės nežinojo ką daryti, kaip gintis, nes pirmą kartą vyko toks atkaklus kultūros niekinimas. Kolegialumas, kolegialumo atkūrimas-svarbiausias kultūrininkų ateities uždavinys. Visi kartu (diskutuodami, mokydamiesi iš klaidų) turime suvokti kultūros atsinaujinimo problemas. Bet kur tas problemų sprendimų centras? Kur tas taškas, iš kurio galėtume suvokti atsinaujinimo galimybes? Nacionalinės pažangos strategijoje virš 10 tūkstančių žodžių, bet nė vieno karto nepaminėta „biblioteka“. Žodis ,,kultūra“ paminėtas 66 kartus, bet visus kartus suvokiamas kaip energingumo ir kūrybingumo sinonimas. Tai kas gi šiandien strateguoja kultūros politiką ir užtikrina jos tęstinumą?
Faustas Latėnas: rugsėjo mėnesį Lietuvos Respublikos Seimo dauguma, po
pakartotinių projekto atmetimų ir pateikimų priėmė Lietuvos kultūros tarybos
įstatymą. Apie Kultūros ministerijos parengto, Kultūros tarybos įstatymo
trūkumus savo nuomonę yra išsakę garsūs kultūros ir meno kūrėjai, kultūros
darbuotojai. Visokių buvo pasiūlymų. Buvo siūloma pirmiau parengti ir priimti
bendrą Kultūros įstatymą, o Kultūros tarybos įstatymą priimti kaip Kultūros
įstatymo sudedamą dalį arba rengti atskirai po to. Neaiški ekspertų delegavimo
procedūra. Tačiau faktas jau įvyko,
įstatymas priimtas. Kodėl taip skubėta?
Aušra Jolanta Pliaugienė: Taryba finansuos kultūros ir meno programas, projektus ir kitokias priemones; administruos jos pavaldumui priskirtą Kultūros rėmimo fondą; skirs kultūros ir meno kūrėjams stipendijas ir kitokią finansinę paramą; organizuos kultūros ir meno tyrimus, koordinuos šių tyrimų įgyvendinimą; atliks vykdomų kultūros ir meno projektų stebėseną ir kt. Taip bus įgyvendinamas ištiestos rankos atstumo principas. Tai nėra blogai.
Aurimas Pautienius: esmė ne per kokį instrumentą finansuoti, o kaip. Per paskutinius du dešimtmečius vyravo ir tebevyrauja tendencijos diskriminuoti kultūros sektorių, kas kelia realų pavojų Lietuvos kultūros tęstinumui ir konkurencingumui. Dėl nesuprantamų priežasčių kultūros sektoriaus finansavimo dalis valstybės biudžeto struktūroje nuolat mažėjo. Akivaizdu, kad valstybė neįstengia vykdyti savo įsipareigojimų. Skirtingai nei daugelis kitų valstybės politikos sričių, kultūros sektorius nei 2004-2006, nei 2007-2013 metais negavo tikslinio tiesioginio ES struktūrinių fondų finansavimo. Kultūra-šalies raidai svarbi sritis. Pasitelkiant struktūrinių fondų lėšas nebuvo pastatytas nė vienas teatras, koncertų salė, menininkų kūrybos rezidencija. Dėl to kenčia visuomenė, patirdama kultūrinę atskirtį. Prarandama konstitucinė teisė į laisvą kultūrinę raišką. ES skiria daug dėmesio kultūrai. Tai pretekstas veikti. Tik reikia keisti mąstymą, logiką.
Rasius Makselis: pratęsiant
Aurimo mintį svarbu akcentuoti, kad tol,
kol atsižvelgiant į Lenkijos, Latvijos, Estijos ir kitų šalių patirtį Lietuvos
kultūros infrastruktūra nebus pripažinta lygiaverte šalia kitų sričių, kol
nebus Kultūros ministerijai suteiktas tarpinės institucijos statusas, nebus užtikrintos galimybės atsakingai
formuoti kultūros politiką, įgyvendinti Nacionalinės pažangos programos
priemones ir kitus svarbius kultūrai dokumentus. Parengėme kreipimąsi į
valstybės vadovus, kuriame išdėstėme savo nuomonę ir prašymus šiuo svarbiu klausimu.
Vytautas Balčiūnas: analizuojant teisės aktus, dokumentus, bandant koreliuoti juose išdėstytus argumentus, kartai pasijauti iškreiptų veidrodžių karalystėje. Vieni teiginiai prieštarauja kitiems. Dabar kultūros laukas neprimena bendro kelio. Ateitis turi vienyti visus. Ar eisme per kultūros lauką bendru keliu? Kartoju, kažkur turi būti problemų sprendimo centras. Vienas taškas, iš kurio galėtumėme suvokti kultūros atsinaujinimo galimybes.
Faustas Latėnas: kolegialumas, turi sugrįžti į kultūros bendruomenę kolegialumas. Kultūros ministerijai turi rūpėti kultūros žmonių nuomonės. Neturi būti slaptų sprendimų, viskas turi būti vieša. Suprantu, kad naktinių mokesčių reformų sukeltas deformacijas kultūros srityje tik kartu, kolegialiai tegalėsime ištaisyti.
Sigitas Renčys: Šis apskritas stalas parodė,
kad ieškome bendrystės ir einame teisingu keliu. Įtraukime nevyriausybines
organizacijas į kultūros veiksmą, išgirskime jų bėdas. Kalbėkimės su visais.
Eikime per kultūros lauką kartu.
Tekstas ir nuotraukos Aldonos Jeneliauskienės.