Kultūra privalo grįžti į visuomenės lyderius

Kultūros lyderystė visuomenėje nėra ta lyderystė, kuri užsitikrinama alkūnėmis ir į jas panašiomis galiomis. Kultūros lyderystė visuomenėje, kurios geidžiame, kuri būtina, - visai kitokia. Ją profesorė Viktorija Daujotytė yra taip įvardinusi: „Kultūra yra didžioji šviesiųjų pasaulio jėgų vienybė. Tik kultūra begali bandyti pasaulį ištraukti iš melo ir smurto bedugnės. Kultūros žmogus su niekuo nelenktyniauja svarbumu, niekur nesiskverbia, nesiekia pirmenybės ir pripažinimo. Kuo kultūra didesnė, tuo ji tylesnė.“

Mūsų kultūros politika per dvidešimt dvejus atkurtos mūsų valstybės metus ne visada paisė šiais profesorės žodžiais įvardintos kultūros esmės, o kartais net priartėdavo prie visiškai destruktyvaus jėgos struktūroms būdingo valdingumo ar dekoratyvaus tuščiažodžiavimo, o mūsų kultūros „vadai“ dažnai buvo, kaip jiems rodėsi - kultūros ir meno karaliai ar dievai, o ne kultūros gyvybę puoselėjančios pilnavertės meno ir kultūros asmenybės, kurios tarnauja kultūros srities plėtotei.

Retos pažangos ir dažnos atžangos bangos nuo 1990 iki šių dienų į visas puses blaškė daugybę valstybinių kultūros plėtros koncepcijų, strategijų, programų, kurias vieną po kitos kaip popierinius laivelius skandindavo vyriausybinių institucijų taktiniai veiksmai: o pirmiausia - mokesčių naktinė reforma, kuri Europoje neturėjo jokių analogijų.

Tad Respublikos Prezidentės parlamentui pateiktas ir 2010 m. Seimo patvirtintas nutarimas – „Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės“ yra tarsi paskutinė galimybė – lyg mūsų kultūrinio išsigelbėjimo Nojaus laivas. Svarbiausias šio strateginio dokumento teiginys: „Kultūra yra valstybės pamatas“. Tačiau jau dveji metai, kaip Lietuvos Respublikos Seimas beveik vienbalsiai patvirtino strateginį mūsų kultūros politikos dokumentą „Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės“, paskelbusias, kad kultūra yra mūsų valstybės pamatas, o Vyriausybėje patvirtintas ir jų įgyvendinimo 2012-2014 m. tarpinstitucinis veiklos planas, kurio realaus vykdymui įvardinti geriausiai tinka Hamleto frazė: „Tai tik žodžiai, žodžiai, žodžiai“. Kad taip yra, patvirtino ir Respublikos Prezidentė, tik ką Seime metiniame pranešime atvirai įvardindama, kad mūsų kultūros tapatybės puoselėtojai bibliotekininkai dirba „už pašalpos dydžio algą“. Muziejininkai, kurių rankose nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme įvardintas mūsų kultūros paveldas, kurie atstato ir šiuos svarbiausius Lietuvos istorijos rūmus, gauna dar mažiau. Tad natūralu klausti, ar mūsų valstybės realioje politikoje kultūra yra tarp lyderių, ar ji – valstybės pamatas, ar tik pašalio sritis, kuriai tenka valstybinio dėmesio ir finansų likučiai? Ar valstybėje, kuri teigia, kad kultūra yra jos pamatas, gali būti vykdomi priešingi veiksmai?

Didžiulės viltys buvo siejamos su Europos Sąjungos fondų parama, tikintis, kad ji bus skirta ir kultūros ir meno įstaigų pastatų ir įrenginių infrastruktūros modernizavimui. Atsitiko kitaip: tiesiogiai kultūros įstaigos, skirtingai nuo švietimo, mokslo, sveikatos, profesinio ugdymo ir kitų sričių institucijų šios Europos Sąjungos fondų finansinės paramos negavo, tarsi muziejai, bibliotekos, teatrai ir koncertinės organizacijos nebūtų tokia pat valstybinės infrastruktūros dalis.

Kultūros institucijoms buvo leista šiek tiek paramos gauti per Ūkio ministerijos administruojamą programą „Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo išsaugojimas ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai“ bei pastatų energetinio taupymo programą tiesiogiai kultūros įstaigų infrastruktūrai lėšos nėra skiriamos, nors būtent šis valstybės viešasis sektorius yra skurdžiausias ir labiausiai stokojantis dėmesio.

Skaudžiausia kultūros ir meno srities problema tebelieka naktinės mokesčių reformos padarytos klaidos, kai autorinių atlyginimų ir kitų meno paslaugų apmokestinimas peržengė visas sveiko proto ribas, o 2008 m. Vyriausybės patvirtinta „Kultūros darbuotojų darbo užmokesčio didinimo 2009-2011 metų programa“ be skrupulų buvo išmesta į šiukšlių dėžę. Kažkodėl tik dabar Vyriausybės pradėtas kartoti žodis apie valstybės raidos tęstinumą šios vyriausybės veikloje trejus metus buvo nepopuliarus, nes blogio šaltiniu laikyti ankstesnės Vyriausybės sprendimai buvo pilnai ignoruojami.

Šios liūdnos tendencijos ir faktai aiškiai rodo, kad kultūra yra nustumta į valstybės gyvenimo pašalį, kad gyvybiškai būtina ją sugrąžinti į lyderio pozicijas.

Juk visiems akivaizdu, kad Lietuvos nacionaliniai kultūros interesai, mūsų tapatybės išsaugojimo siekiai reikalauja esminių valstybinių sprendimų – radikaliai peržiūrėti pačius valstybės politikos kultūros srityje pagrindus, nes pamatinėje valstybės sąrangoje yra padarytos esminės deformacijos, kurias būtina įveikti. Privalome valstybės kultūros politikos paradoksalią siekių ir realios būklės priešpriešą pakeisti darniai sustyguota politika. Todėl iš esmės atnaujinant mūsų valstybės kultūros politiką, būtina:

1. Aktyviai įtraukti į kultūros politikos formavimą ir performavimą pačius menininkus, kultūrininkus, kultūros ir meno asocijuotas struktūras, o ne remtis be jų kabinetiškai sugalvotais  dabar  taip madingais politiniais sprendimais;

2. Peržiūrėti valstybės biudžeto formavimo ir ES finansinės paramos 2014-2020 m. panaudojimo sistemą, įtvirtinant kultūros ir meno sektoriaus finansavimą (ypač – kultūros ir meno įstaigų infrastruktūros skubų modernizavimą ES paramos lėšomis) kaip lemtingai svarbų nacionalinės tapatybės pagrindų išsaugojimą ir tautos kūrybinių galių puoselėjimą, be kurio valstybė ir visuomenė negali egzistuoti ir kurti savosios ateities;
3. Kompleksiškai peržiūrėti ir ištaisyti mokesčių sistemos ir viešųjų pirkimų deformacijas, kultūros ir meno srityje, akivaizdžiai pažeidžiančias kūrybiškumo pagrindus, tarptautinį konkurencingumą ir prieštaraujančias protingumo kriterijui;                                                                                                                    
4.Peržiūrėti kultūros ir meno srityje išvešėjusią biurokratinių formuliarų gausybę, pavirtusią nepagrįstu popierizmu,  jį supaprastinant iki prasminiu ir finansiniu požiūriu būtinųjų formų; 
5. Išvesti kultūros ir meno sektorių iš chaotiško administravimo į kryptingai ir kokybiškai veikiančią sistemą. kurioje strateginis planavimas būtų realus ir tikrai įgyvendinamas, pagrįstas būtinu finansavimu.

Po Seimo rinkimų būtina padaryti viską, kad Lietuvos kultūra ir menas taptų mūsų valstybės gyvenimo lyderiu, kad kultūra būtų mūsų valstybės ir kiekvieno mūsų tėvynės piliečio tikrieji prasmingos būties namai, kuriuose kiekvienam gera gyventi, kurti, tikėti ir pasitikėti ir savimi, ir tėvyne, ir valstybe.