Aldona Jeleniauskienė. Visoms partijoms rūpi kultūra. Ar tikrai?

Neabejingas kultūrai  pilietis,  prieš rinkimus į LR Seimą pasklaidęs politinių partijų programas, apsidžiaugs. Visose programose solidžią dalį  užima   kultūros politikos įgyvendinimo priemonės. Šiuose rimtuose dokumentuose (o kaipgi kitaip juos pavadinsi, juk reiks vykdyti!) rasime įsipareigojimų remti, finansuoti, saugoti, didinti kultūrininkų atlyginimus... Tačiau rinkimai ateina ir praeina, įsipareigojimai dažnai lieka  tik pažadais. Pasiteisinimų  kultūrininkams daug: finansinė krizė, ne ši koalicija kalta, nesusitarta dėl prioritetų ir t.t. O gal šį kartą bus kitaip? Gal šie rinkimai atneš tą ilgai lauktąjį, tikrąjį, ne popierinį  dėmesį kultūrai? Rugsėjo 28 d. kultūros benduomenės atstovai, Lietuvos bibliotekininkų draugijos pakviesti,  rinkosi  į Lietuvos Respublikos Seimą, tikėdamiesi susitikti su Lietuvos politinių partijų atstovais bei aptarti jiems svarbius klausimus.

Jiems nebereikia

Tvarkos ir teisingumo partijos, Liberalų ir centro sąjungos, Liberalų sąjūdžio, Judėjimo TAIP atstovai nesurado laiko susitikti su Lietuvos kultūros bendruomenės atstovais.

Į susitikimą atvyko tik trijų partijų atstovai: Lietuvos socialdemokratams atstovaujantis kompozitorius, Lietuvos Amabasados kultūros atašė Rusijos Federacijoje Faustas Latėnas, Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų atstovas, LR Seimo  Švietimo, mokslo ir kultūros  komiteto pirmininkas Valentinas Stundys ir Seimo nario Vydo Gedvilo padėjėja, Darbo partijai atstovaujanti Irena Ramelytė.

„Vykome į Vilnių iš visų regionų tikėdamiesi, kad čia, sostinėje, politikams bus patogiau su mumis sustikti. Atstovaujame didelėms kultūrininkų bendruomenėms. Konstitucijos  salėje susirinko Lietuvos bibliotekininkų draugijos nariai, visuomeninių bibliotekininkų organizacijų, Lietuvos kultūros centrų, Lietuvos muziejų asociacijos atstovai, didžiųjų Lietuvos bibliotekų, muziejų, galerijų vadovai. Tačiau su mumis atėjo susitikti tik trijų partijų atstovai. Kitoms – mūsų nebereikia. Bėdos bendros, tačiau ir vėl eilinį kartą apie jas pasakojame  vieni kitiems. Kas atsitiko mūsų valstybei, kad ji nieko negali padaryti dėl savo kultūros?“ –neslėpė nusivylimo Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matulis.

Romo Matulio mintį pratęsė  Lietuvos dailės galerijos vadovas Vytautas Balčiūnas. Ar ne laikas likimo broliams jungtis į didelį koncorciumą? „Jeigu mūsų negirdi pavieniui, turime priversti išgirsti. Turime jungtis į rimtą jėgą, visas asociacijas, draugijas, bendrijas  sujungti į didelį koncorciumą, kuris atstovautų visai  Lietuvos kultūros bendruomenei, derėtųsi dėl mūsų keliamų tikslų. Galvokime apie tai“,– kvietė  Vytautas Balčiūnas.

Pasak Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos vadovės Danguolės Abazoriuvienės, ji atsotogų metu  atvyko iš Pasvalio, tikėdamasi išvysti visų  parlamentinių partijų atstovus. Negi partijos nesupranta, kad bibliotekos turi platų tinklą,  yra lankomos daugelio žmonių, jungia ištisas bendruomenes, kad jos gali būti partnerėmis paskleidžiant  politikų nuomones ir perduoti jas  į atokiausius kaimus?

„Bibliotekos pažangai“ projektas  pakeitė bibliotekas. Apmokyta 600 bibliotekininkų lektorių, galinčių mokyti bendruomenę.Tačiau bibliotekoms nesuteiktas neformalaus ugdymo įstaigos statusas. Kultūros ir švietimo sritys veikia atskirai. Ateinantiems į valdžią politikams teigiame, kad atėjo laikas bibliotekas pripažinti neformalaus ugdymo institucijomis. Senai tai turėjo būti padaryta. Ar išgirs kas mus?“– akcentavo Utenos A.ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė.

Tiems,  kuriems dar reikia

Lietuvos socialdemokratams atstovaujantis kompozitorius, Lietuvos amabasados kultūros atašė Rusijos Federacijoje Faustas Latėnas pristatydamas Lietuvos socialdemokratų partijos kultūros programą teigė, kad ją kūrė ne politikai, o kultūros žmonės, bendraminčiai, gerai žinantys kultūros lauką ir jo problemas. „Mūsų partijos programos kultūros dalį kūrė įvairių politinių pažiūrų ir įvairiems kultūros sektoriams atstovaujantys žmonės. Mums buvo svarbu, kad programą kurtų profesionalai kultūrininkai, gerai išmanantys kultūros politiką“, – kalbėjo Faustas Latėnas.

Faustas Latėnas pabrėžė, kad  ateinančių į valdžią politikų laukia rimti darbai ir iššūkiai. Kultūros lauke lengva nebus. Į Kultūros ministeriją turi susigrįžti kolegialumas ir bendradarbiavimas, jai turi rūpėti kiekvieno paprasto kultūrininko nuomonė. Turi atgimti Kultūros savivaldos kolegijos veikla. Įkurtos Kultūros tarybos laukia rimti darbai. Be Kultūros tarybos įstatyme priimtų  pozityvių dalykų, yra ir nerimą ir abejonių keliančių: ekspertų delegavimo klausimas nėra aptartas, kultūros bendruomenėje nevienareikšmiškai sutiktas. Ar nevertės minėto įstatymo vykdymą atidėti kokiems metams, nes jo vykdymui  reikalinga priimti daug  poįstatyminių aktų?

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas, LR Seimo Kultūros, švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Valentinas Stundys akcentavo partijos programines rinkimų nuostatas kultūros srityje: kultūros ir švietimo sistemų vienijimą, kultūros infrastruktūros plėtrą, kultūros darbuotojų socialinės padėties problemas. Tai esminiai ateities darbai.

Darbo partijos atstovė Irena Ramelytė pabrėžė, kad  partijos programoje kultūrai skiriama derama vieta. Darbo partija kultūrą ir švietimą deklaruoja kaip prioritetines sritis. Deramas kultūros finansavimas, kultūros darbuotojų atlyginimai, kūrėjų intelektinė apsauga – pagrindiniai Darbo partijos siekiai.

Tiems, kuriems dar rūpi kultūra, buvo išsakytos problemos: apie skurdžius kultūros darbuotojų atlyginimus, nemokamas atostogas, skolon gyvenančias įstaigas.

Diskusija baigėsi. Ar atneš ji naudos, parodys gyvenimas. Viktorija Daujotytė yra sakiusi, kad kova dėl kultūros yra kova dėl sąmonės. Tai ilgas kelias, kurį nueina ne visi.

 Diskusijos vedėjas, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys padėkojo susirinkusiems už aktyvumą ir išsakytas mintis, o LR Seimo nariui Vyteniui Povilui Andriukaičiui  – už pagalbą organizuojant  susitikimą.

Ar per kultūros lauką eisime kartu?

Kultūros laukas platus: čia ir muzika, teatras, kinas, šokis, dailė...Ar ten kur viešpatauja kūryba, nėra problemų? Kodėl vis garsiau girdime vis garsiau skambančius šalies kultūros ir meno žmonių balsus? Kokios opiausios  problemos juos kamuoja? Kokia kultūros strategavimo ir finansavimo padėtis? Kokios pertvarkos ir reformos padėtų išspręsti susidariusias problemas? 

Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškojo rugsėjo 26 dieną į apskritojo stalo diskusiją susirinkę Rasius Makselis, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslinis bendradarbis, ES ir Lietuvos kultūros politikos ekspertas, Aurimas Pautienius, ISM universiteto dėstytojas, ES struktūrinių fondų švietimui ir kultūrai ekspertas, Lolita Jablonskienė, Lietuvos nacionalinės dailės galerijos vadovė, Aušra Jolanta Pliaugienė, Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja, Vytautas Balčiūnas, Vilniaus dailės galerijos vadovas, Rūta Prusevičienė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė, Sigitas Renčys, Valstybinio studijų fondo direktorius, Jonas Korenka,  liaudies teatrų režisierius, Lietuvos kultūros, teatro ir politinis veikėjas, Naujosios Vilnios kultūros centro direktoriaus pavaduotojas. Apskritojo stalo diskusijos dalyvių susitikimo vieta - Lietuvos Nacionalinė Filharmonija - pasirinkta neatsitiktinai. Šioje didžiausioje šalies koncertinėje įstaigoje, puoselėjančioje Lietuvos muzikinę kultūrą ir muzikos atlikėjų meną, vyksta dažnos diskusijos kultūros politikos ir vadybos temomis. Šį kartą diskusijai pakvietė kompozitorius, Konstantino Stanislavskio premijos laureatas, Lietuvos ambasados kultūros atašė Rusijos Federacijoje Faustas Latėnas.

Faustas Latėnas: esame pažįstami visą sąmoningą kultūros gyvenimą, vieniems kitų pristatinėti nereikia. Gerai žinome šiandienines problemas, pagrindinius kultūros skaudulius. Artėjant rinkimams visada suaktyvėja rūpestis kultūra. Visos partijos remia kultūrą. Jau esu sakęs, kad partijų programas iš esmės galime pavadinti pjesėmis. Jeigu vieną ar kitą partiją išrinks, tai pagal tokią pjesę bus statomas spektaklis. Bėda ta, kad po rinkimų aktyviai deklaruotas  rūpestis kultūra dažnai užsibaigia kvietimų į spektaklius poreikiu. Aš (ir kaip kultūros žmogus ir kaip kūrėjas) jaučiu kultūros tęstinumo stygių. Kultūros ministerijai turi būti svarbios kultūros savivaldos kolegijos, Kultūros ir meno tarybos  žmonių nuomonės. Jeigu valstybė atsakinga už kultūrą, jeigu atsakinga už tai, kad kultūra būtų prieinama visiems, turėtų būti girdimas kiekvieno kultūrininko balsas. Kultūros opinija pastaruoju metu smuko. Informacija apie VEKS programą, Valdovų rūmų statybą platųjį skaitytoją pasiekė iškreipta, pateikta sąmoningai tendencingai. Giliau pagalvojus, argi šie projektai nedavė Lietuvai realios naudos?  

Vytautas Balčiūnas: kultūros žmonės nežinojo ką daryti, kaip gintis, nes pirmą kartą vyko toks atkaklus kultūros niekinimas. Kolegialumas, kolegialumo atkūrimas-svarbiausias kultūrininkų ateities uždavinys. Visi kartu (diskutuodami, mokydamiesi iš klaidų) turime suvokti kultūros atsinaujinimo problemas. Bet kur tas problemų sprendimų centras? Kur tas taškas, iš kurio galėtume suvokti atsinaujinimo galimybes? Nacionalinės pažangos strategijoje virš 10 tūkstančių žodžių, bet nė vieno karto nepaminėta „biblioteka“. Žodis ,,kultūra“ paminėtas 66 kartus, bet visus kartus suvokiamas kaip energingumo ir kūrybingumo sinonimas. Tai kas gi šiandien strateguoja kultūros politiką ir užtikrina jos tęstinumą?

Rūta Prusevičienė: dažnai save ir bendraminčių grupę vadiname smogikais. Per pastaruosius metus kultūros laukas buvo deformuotas, deformacijos procesai vyksta ir dabar. Tai, kas sukurta per penkiasdešimt metų, lengvai galima sugriauti per vieną dieną. Abejingai stebėti ir likti nuošalyje negalime ir neturime teisės. Bendraminčių  grupėje nuolat gimstantys konstruktyvūs pasiūlymai turi būti išgirsti Kultūros ministerijoje, Seime, Prezidentūroje. Dirbame tam, kad kultūros keliu eiti būtų lengviau visiems kolegoms.

Faustas Latėnas: rugsėjo mėnesį Lietuvos Respublikos Seimo dauguma, po pakartotinių projekto atmetimų ir pateikimų priėmė Lietuvos kultūros tarybos įstatymą. Apie Kultūros ministerijos parengto, Kultūros tarybos įstatymo trūkumus savo nuomonę yra išsakę garsūs kultūros ir meno kūrėjai, kultūros darbuotojai. Visokių buvo pasiūlymų. Buvo siūloma pirmiau parengti ir priimti bendrą Kultūros įstatymą, o Kultūros tarybos įstatymą priimti kaip Kultūros įstatymo sudedamą dalį arba rengti atskirai po to. Neaiški ekspertų delegavimo procedūra.  Tačiau faktas jau įvyko, įstatymas priimtas. Kodėl taip skubėta?

Aušra Jolanta Pliaugienė: Taryba finansuos kultūros ir meno programas, projektus ir kitokias priemones; administruos jos pavaldumui priskirtą Kultūros rėmimo fondą; skirs kultūros ir meno kūrėjams stipendijas ir kitokią finansinę paramą; organizuos kultūros ir meno tyrimus, koordinuos šių tyrimų įgyvendinimą; atliks vykdomų kultūros ir meno projektų stebėseną ir kt. Taip bus įgyvendinamas ištiestos rankos atstumo principas. Tai nėra blogai. 

Aurimas Pautienius: esmė ne per kokį instrumentą  finansuoti, o kaip. Per paskutinius du dešimtmečius  vyravo ir tebevyrauja tendencijos diskriminuoti kultūros sektorių, kas kelia realų  pavojų Lietuvos kultūros tęstinumui ir konkurencingumui. Dėl nesuprantamų priežasčių kultūros sektoriaus finansavimo dalis valstybės biudžeto struktūroje nuolat mažėjo. Akivaizdu, kad valstybė neįstengia vykdyti savo įsipareigojimų. Skirtingai nei daugelis kitų valstybės politikos sričių, kultūros sektorius nei 2004-2006, nei 2007-2013 metais negavo tikslinio tiesioginio ES struktūrinių fondų finansavimo. Kultūra-šalies raidai svarbi sritis. Pasitelkiant struktūrinių fondų lėšas nebuvo pastatytas nė vienas teatras, koncertų salė, menininkų kūrybos rezidencija. Dėl to kenčia visuomenė, patirdama kultūrinę atskirtį. Prarandama konstitucinė teisė į laisvą kultūrinę raišką. ES skiria daug dėmesio kultūrai. Tai pretekstas veikti. Tik reikia keisti mąstymą, logiką.

Rasius Makselis: pratęsiant Aurimo mintį  svarbu akcentuoti, kad tol, kol atsižvelgiant į Lenkijos, Latvijos, Estijos ir kitų šalių patirtį Lietuvos kultūros infrastruktūra nebus pripažinta lygiaverte šalia kitų sričių, kol nebus Kultūros ministerijai suteiktas tarpinės institucijos statusas,  nebus užtikrintos galimybės atsakingai formuoti kultūros politiką, įgyvendinti Nacionalinės pažangos programos priemones ir kitus svarbius kultūrai dokumentus. Parengėme kreipimąsi į valstybės vadovus, kuriame išdėstėme savo nuomonę ir prašymus šiuo svarbiu klausimu.

Vytautas Balčiūnas: analizuojant teisės aktus, dokumentus, bandant koreliuoti juose išdėstytus argumentus, kartai pasijauti iškreiptų veidrodžių  karalystėje. Vieni teiginiai prieštarauja kitiems. Dabar kultūros laukas neprimena bendro kelio. Ateitis turi vienyti visus. Ar eisme per kultūros lauką bendru keliu? Kartoju, kažkur turi būti problemų sprendimo centras. Vienas taškas, iš kurio galėtumėme suvokti kultūros atsinaujinimo galimybes.

Faustas Latėnas: kolegialumas, turi sugrįžti į kultūros bendruomenę kolegialumas. Kultūros ministerijai turi rūpėti kultūros žmonių nuomonės. Neturi būti slaptų sprendimų, viskas turi būti vieša. Suprantu, kad  naktinių mokesčių reformų sukeltas deformacijas kultūros srityje tik kartu, kolegialiai tegalėsime ištaisyti.

Sigitas Renčys: Šis apskritas stalas parodė, kad ieškome bendrystės ir einame teisingu keliu. Įtraukime nevyriausybines organizacijas į kultūros veiksmą, išgirskime jų bėdas. Kalbėkimės su visais. Eikime per kultūros lauką kartu.

Tekstas ir nuotraukos Aldonos Jeneliauskienės.