Kompozitorių F.Latėną į teatrą vedė maištas

2011 12 05 Asta Andrikonytė

„Teatre galėjau elgtis su muzika, stiliais, kaip noriu. Koncertinėje kūryboje tai buvo netoleruojama. Manęs net į Kompozitorių sąjungą nepriėmė dėl kūrinių, kurie šiandien sėkmingai keliauja per pasaulį", - atskleidė 55 metų kompozitorius Faustas Latėnas.

Praėjusią savaitę F.Latėnui Maskvoje buvo įteiktas prestižinis rusų teatro apdovanojimas - tarptautinė Konstantino Stanislavskio premija. Lietuvis sulaukė įvertinimo už muziką režisierių Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino ir Olego Tabakovo teatro spektakliams.

Pastaruoju metu renesansą išgyvena ir kadaise supeikta F.Latėno kamerinė kūryba - ji karštai sutinkama pasaulio scenose, atliekama Čiurlionio kvarteto, violončelininko Davido Geringo, kamerinio orkestro „Maskvos virtuozai" ir kitų garsių menininkų. Šiemet F.Latėnas netgi buvo nominuotas Nacionalinei kultūros ir meno premijai.

- Jūs nuo pat karjeros pradžios renkate prizus už muziką teatro spektakliams. Kuo svarbi jums K.Stanislavskio premija? - paklausiau kompozitoriaus.

- Tai pats aukščiausias mano darbo įvertinimas. Rusijoje nėra garbingesnio teatrinio apdovanojimo - jį gauna ryškiausios rusų ir užsienio teatro asmenybės.

Premijos steigėjas tarptautinis K.Stanislavskio fondas šiemet pirmą kartą sumanė kompozitoriaus nominaciją, tuo pripažindamas, kad mūsų darbas gali būti neatsiejama spektaklių dalis. Premijos skyrėjai vylėsi, kad jų iniciatyva įkvėps ir kitus atkreipti dėmesį į teatro muziką.

- Tačiau kuriantys teatrui kompozitoriai nėra įprastas reiškinys. Netgi Rusijoje režisieriams vis rečiau prireikia jų paslaugų.

- Ko gero, ši tradicija giliausiai įleido šaknis Lietuvos teatre. Pirmieji rimtai bendradarbiauti su režisieriais iš lietuvių pradėjo Osvaldas Balakauskas, Feliksas Bajoras, Bronius Kutavičius. Po jų kurti teatrui pabandė Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis, aš.

Ši sritis reikalauja specifinių įgūdžių. Teatro muzika padeda atskleisti galutinį režisieriaus tikslą, kas nepavyksta, vien pasitelkus aktorius ir dailininkus. Tai - paslaptingas dėmuo, nuspalvinantis spektaklį režisieriui norima dvasia.

Kartais žiūrėdamas spektaklius jaučiu, kad iš scenos sklinda ne ta dvasia, net garso prigimtis atrodo ne ta, netinkanti vaizdiniam sprendimui. Muzika netgi tembriškai turi būti artima spektaklio idėjai, medžiagiškumui.

Teatro kompozitoriui reikia mokėti atsisakyti savo autorystės, suvokti, kad spektaklis pirmiausia yra režisieriaus kūrinys, o mes - dailininkai, muzikai, kiti pagalbininkai - priklausome antraeilių kūrėjų komandai.

- Režisieriai visada kišasi į jūsų darbą?

- Jie turi tam teisę. Tačiau būna įvairiai. Pirmieji mano darbai teatre buvo muzika lėlių spektakliams. Su lėlių teatro autoritetu Vitalijumi Mazūru dirbdavome kaip lygiaverčiai partneriai - jis visada tikėdavo tuo, ką aš padarau. Gal tiksliau - sutapdavo mūsų vizijos, kokia turi būti spektaklio muzika. Lėlių teatras buvo mano kūrybinė laboratorija.

- Ji tapo atspirties tašku kitiems darbams?

- Tuo pat metu dariau ir kitus dalykus. Mane paskatino kurti teatrui ir pirmasis labai sėkmingas darbas didžiojoje dramos scenoje - kartu su režisiere Irena Bučiene pastatytas spektaklis vaikams „Piteris Penas". I.Bučienė man pasiūlė ir kitą darbą - ji atvedė mane į dramos teatrą.

Ne vieną spektaklį sukūriau su Dalia Tamulevičiūte. Tuo metu kaip tik baigė studijas garsusis jos aktorių dešimtukas, grįžo po mokslų į Lietuvą E.Nekrošius ir R.Tuminas. Buvo didelis teatro pakilimas.

Aš tada dar studijavau konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija. - Red.) - akompanuodavau būsimųjų aktorių improvizacijoms, scenos judesiui. Visą laiką vyko toks kūrybinis trenažas, teatro specifikos pažinimas.

- Anuomet niekas nemokė rašyti teatrui. Kodėl pasukote šia kryptimi?

- Nemėgau muzikoje formalizmo. Muzika - tai ne vien graži garsų kombinacija ar matematiniai uždaviniai. Ji turi turėti prasmę.

To meto muzikoje buvo madingi įvairūs „izmai". Išgauti klasterį užpakaliu, atsisėdus ant fortepijono klaviatūros, būdavo didžiausias kaifas. Man norėjosi išsisakyti kitaip - grįžti prie paprastų dalykų: melodijos, trigarsio, atsisakyti disonansų. Per užuojautą, meilę žmogui ironizuoti slogią tikrovę.

Tai buvo laikoma blogu skoniu, miesčioniškumu. Muzikos stilių kokteilis, koliažas buvo tabu. Mūsų metrai nelabai domėjosi, kas vyksta pasaulio muzikoje, kur tokių dalykų buvo seniai.

Vienintelis profesorius Eduardas Balsys niekada netramdė mano muzikinių pašmaikštavimų. Tuo tarpu kai kurie autoritetai buvo užsimoję vos ne uždrausti kūrybos stilių, kuris man buvo artimas. Manęs nepriėmė į Kompozitorių sąjungą dėl kūrinių, kurie šiandien sėkmingai keliauja po pasaulį.

Dėl to pasukau į teatrą, kur galėjau realizuoti savo idėjas, elgtis su muzika, kaip noriu.

- Sukūrėte muziką keliems šimtams spektaklių. Gali susidaryti įspūdis, kad tai gana paprasta.

- Teatriniai mano darbai nėra lygiaverčiai. Tikrai geri muzikos atžvilgiu yra visi E.Nekrošiaus ir R.Tumino spektakliai. Kituose buvo gerų temų, kurias panaudojau netgi savo koncertinėje kūryboje - spektakliams mirus, jos toliau gyvena.

Ne visiems režisieriams muzika yra vienodai svarbi - kai kuriems rūpi tik muzikinė spektaklių nuotaika, atmosfera, o svarbiausi yra aktoriai. Kitiems svarbiausia vizualinė pusė.

E.Nekrošiaus ir R.Tumino spektakliuose muzika yra labai svarbi. Manau, šie režisieriai yra tiesiog dvasingesni. Muzika ir garsas yra dvasios atspindys.

- Kaip randasi spektaklio muzika?

- Galima ieškoti įvairių efektų ir skambesių garsų bankuose, galima išgauti juos natūraliai. Tai taip pat priklauso nuo režisieriaus.

Tarkime, beveik visuose E.Nekrošiaus spektakliuose garsai yra natūralūs arba taip transformuojami, kad „chemijos" nesijaučia. Prisimenu, kai „Otelui" reikėjo sparnų šnarėjimo, artistai studijoje mosavo didžiulėmis paklodėmis.

E.Nekrošiaus ir R.Tumino spektaklių muzika yra išskirtinė, nes jų kūriniai išskirtiniai. Dirbu su šiais režisieriais 30 metų beveik visuose jų spektakliuose. Tačiau dažnai iki pat premjeros ne iki galo suprantu, ką jie kuria, ką nori padaryti.

Bet to ir nereikia. Tai yra jų paslaptis. Mano darbas yra mano paslaptis. Negalima būti iki galo atviram savo profesijoje. Tai - ne mechaninė chirurgo operacija, kur dešimt apendikso šalinimų yra vienodi.

Teatre viskas lyg ir aišku, bet kartu šiek tiek miglota. Netgi kitų autorių citatas aš naudoju ne dėl to, kad man jos patinka - jos turi tikti spektakliui literatūriškai, istoriškai, estetiškai. Be E.Nekrošiaus ir R.Tumino, manęs teatre gal ir nebūtų. Šie du žmonės padėjo apibendrinti mano visų metų darbą.

- Jums nesinori „perjungti bėgių", padirbėti su teatro chuliganais?

- Jau dirbu su tokiais chuliganais, prieš kuriuos lietuviams reikėtų pasislėpti. Šiuo metu rengiuosi spektaklio pagal Vladimiro Nabokovo pjesę premjerai O.Tabakovo teatre. Jo režisierius - Konstantinas Bogomolovas.

Šio menininko darbai visada sukelia skandalus. Kai prieš metus A.Puškino teatre pastatėme „Princesę Turandot", pagyvenusios ponios išeidavo iš spektaklio šaukdamos: „Gėda!". O.Bogomolovo kūryba man primena Oskaro Koršunovo spektaklius, tik yra gal labiau prisodrinta gilių prasmių.

Netrukus pradėsiu rinkti mintis „Idiotui", kurį A.Puškino teatre režisuos Jurijus Butusovas, kitas teatro chuliganas.

- Noriai leidžiatės į naujus teatrinius santykius?

- Nesu atsisakęs jokio darbo. Kas žino, kur pasirodys naujasis Mesijas - Nacionaliniame teatre ar kokiame rajono teatriuke gims man reikalinga gera tema ar muzika, kuri gyvens ilgiau už spektaklį?

- Ar kankinatės kurdamas?

- Nebent tol, kol, žinau, tikrai ateis reikiamas sprendimas. Mes, kūrėjai, tik perteikiame tai, kas mums siunčiama iš aukščiau. Žmogus negali būti kūrėjas - jis pats yra sukurtas. Tačiau valia menininkui - labai svarbi. Jos reikia atsispirti aplinkai, apginti savo įsitikinimus, padėti atsilaikyti kitiems.

 
Tarp laureatų - keturi lietuviai

K.Stanislavskio premija nuo 1994-ųjų kasmet skiriama už ypatingą indėlį į teatro meno raidą. Šiuo prizu - specialiu ženklu su Maskvos akademinio dailės teatro „Žuvėdros" atvaizdu ir K.Stanislavskio faksimile, diplomu bei pinigine premija - jau apdovanota daugiau kaip 100 Rusijos ir užsienio teatro menininkų bei tyrėjų. Tarp laureatų yra I.Bergmanas, G.Strelleris, Ch.Marthaleris, R.Lepage‘as, lietuviai E.Nekrošius, V.Bagdonas, M.Karbauskis.

„Teatras - jo kraujyje, - rašoma apie F.Latėną šiemečius laureatus pristatančiame leidinyje. - Šis nuostabus kompozitorius sugeba ne tik sukurti spektaklio atmosferą, bet ir pabrėžti jo prasminius akcentus, suteikti spektakliui polėkį. Jis lengvai įlieja į spektaklio audinį įvairiausių muzikos stilių, suderina klasikines parafrazes ir atonalius pasažus, orkestrinius fragmentus ir natūralius gamtos garsus - jūros ošimą, vėjo šalvenimą, žmogaus atodūsį".

1981-1989 m. F.Latėnas pelnė apdovanojimus už muziką E.Nekrošiaus režisuotiems dramos spektakliams „Kvadratas", „Ilga kaip šimtmečiai diena", „Dėdė Vania", R.Tumino -„Čia nebus mirties", lėlių teatro spektakliams „Lakštingala" ir „Stebuklinga motina - elnė".

Lietuvos teatro sąjunga pažymėjo geriausius jo 1987-1988 ir 1989-1990 m. sezonų darbus. 1995 m. kompozitoriui skirtas teatralų „Kristoforo" prizas už muziką R.Tumino režisuotam spektakliui „Nusišypsok mums, Viešpatie".