2012 m. rugsėjo 27 d., ketvirtadienis

Ar per kultūros lauką eisime kartu?


Kultūros laukas platus: čia ir muzika, teatras, kinas, šokis, dailė...Ar ten kur viešpatauja kūryba, nėra problemų? Kodėl vis garsiau girdime vis garsiau skambančius šalies kultūros ir meno žmonių balsus? Kokios opiausios  problemos juos kamuoja? Kokia kultūros strategavimo ir finansavimo padėtis? Kokios pertvarkos ir reformos padėtų išspręsti susidariusias problemas? 
Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškojo rugsėjo 26 dieną į apskritojo stalo diskusiją susirinkę Rasius Makselis, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslinis bendradarbis, ES ir Lietuvos kultūros politikos ekspertas, Aurimas Pautienius, ISM universiteto dėstytojas, ES struktūrinių fondų švietimui ir kultūrai ekspertas, Lolita Jablonskienė, Lietuvos nacionalinės dailės galerijos vadovė, Aušra Jolanta Pliaugienė, Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja, Vytautas Balčiūnas, Vilniaus dailės galerijos vadovas, Rūta Prusevičienė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė, Sigitas Renčys, Valstybinio studijų fondo direktorius, Jonas Korenka,  liaudies teatrų režisierius, Lietuvos kultūros, teatro ir politinis veikėjas, Naujosios Vilnios kultūros centro direktoriaus pavaduotojas. Apskritojo stalo diskusijos dalyvių susitikimo vieta - Lietuvos Nacionalinė Filharmonija - pasirinkta neatsitiktinai. Šioje didžiausioje šalies koncertinėje įstaigoje, puoselėjančioje Lietuvos muzikinę kultūrą ir muzikos atlikėjų meną, vyksta dažnos diskusijos kultūros politikos ir vadybos temomis. Šį kartą diskusijai pakvietė kompozitorius, Konstantino Stanislavskio premijos laureatas, Lietuvos ambasados kultūros atašė Rusijos Federacijoje Faustas Latėnas.

Faustas Latėnas: esame pažįstami visą sąmoningą kultūros gyvenimą, vieniems kitų pristatinėti nereikia. Gerai žinome šiandienines problemas, pagrindinius kultūros skaudulius. Artėjant rinkimams visada suaktyvėja rūpestis kultūra. Visos partijos remia kultūrą. Jau esu sakęs, kad partijų programas iš esmės galime pavadinti pjesėmis. Jeigu vieną ar kitą partiją išrinks, tai pagal tokią pjesę bus statomas spektaklis. Bėda ta, kad po rinkimų aktyviai deklaruotas  rūpestis kultūra dažnai užsibaigia kvietimų į spektaklius poreikiu. Aš (ir kaip kultūros žmogus ir kaip kūrėjas) jaučiu kultūros tęstinumo stygių. Kultūros ministerijai turi būti svarbios kultūros savivaldos kolegijos, Kultūros ir meno tarybos  žmonių nuomonės. Jeigu valstybė atsakinga už kultūrą, jeigu atsakinga už tai, kad kultūra būtų prieinama visiems, turėtų būti girdimas kiekvieno kultūrininko balsas. Kultūros opinija pastaruoju metu smuko. Informacija apie VEKS programą, Valdovų rūmų statybą platųjį skaitytoją pasiekė iškreipta, pateikta sąmoningai tendencingai. Giliau pagalvojus, argi šie projektai nedavė Lietuvai realios naudos?  

Vytautas Balčiūnas: kultūros žmonės nežinojo ką daryti, kaip gintis, nes pirmą kartą vyko toks atkaklus kultūros niekinimas. Kolegialumas, kolegialumo atkūrimas-svarbiausias kultūrininkų ateities uždavinys. Visi kartu (diskutuodami, mokydamiesi iš klaidų) turime suvokti kultūros atsinaujinimo problemas. Bet kur tas problemų sprendimų centras? Kur tas taškas, iš kurio galėtume suvokti atsinaujinimo galimybes? Nacionalinės pažangos strategijoje virš 10 tūkstančių žodžių, bet nė vieno karto nepaminėta „biblioteka“. Žodis ,,kultūra“ paminėtas 66 kartus, bet visus kartus suvokiamas kaip energingumo ir kūrybingumo sinonimas. Tai kas gi šiandien strateguoja kultūros politiką ir užtikrina jos tęstinumą?

Rūta Prusevičienė: dažnai save ir bendraminčių grupę vadiname smogikais. Per pastaruosius metus kultūros laukas buvo deformuotas, deformacijos procesai vyksta ir dabar. Tai, kas sukurta per penkiasdešimt metų, lengvai galima sugriauti per vieną dieną. Abejingai stebėti ir likti nuošalyje negalime ir neturime teisės. Bendraminčių  grupėje nuolat gimstantys konstruktyvūs pasiūlymai turi būti išgirsti Kultūros ministerijoje, Seime, Prezidentūroje. Dirbame tam, kad kultūros keliu eiti būtų lengviau visiems kolegoms.

Faustas Latėnas: rugsėjo mėnesį Lietuvos Respublikos Seimo dauguma, po pakartotinių projekto atmetimų ir pateikimų priėmė Lietuvos kultūros tarybos įstatymą. Apie Kultūros ministerijos parengto, Kultūros tarybos įstatymo trūkumus savo nuomonę yra išsakę garsūs kultūros ir meno kūrėjai, kultūros darbuotojai. Visokių buvo pasiūlymų. Buvo siūloma pirmiau parengti ir priimti bendrą Kultūros įstatymą, o Kultūros tarybos įstatymą priimti kaip Kultūros įstatymo sudedamą dalį arba rengti atskirai po to. Neaiški ekspertų delegavimo procedūra.  Tačiau faktas jau įvyko, įstatymas priimtas. Kodėl taip skubėta?

Aušra Jolanta Pliaugienė: Taryba finansuos kultūros ir meno programas, projektus ir kitokias priemones; administruos jos pavaldumui priskirtą Kultūros rėmimo fondą; skirs kultūros ir meno kūrėjams stipendijas ir kitokią finansinę paramą; organizuos kultūros ir meno tyrimus, koordinuos šių tyrimų įgyvendinimą; atliks vykdomų kultūros ir meno projektų stebėseną ir kt. Taip bus įgyvendinamas ištiestos rankos atstumo principas. Tai nėra blogai. 

Aurimas Pautienius: esmė ne per kokį instrumentą  finansuoti, o kaip. Per paskutinius du dešimtmečius  vyravo ir tebevyrauja tendencijos diskriminuoti kultūros sektorių, kas kelia realų  pavojų Lietuvos kultūros tęstinumui ir konkurencingumui. Dėl nesuprantamų priežasčių kultūros sektoriaus finansavimo dalis valstybės biudžeto struktūroje nuolat mažėjo. Akivaizdu, kad valstybė neįstengia vykdyti savo įsipareigojimų. Skirtingai nei daugelis kitų valstybės politikos sričių, kultūros sektorius nei 2004-2006, nei 2007-2013 metais negavo tikslinio tiesioginio ES struktūrinių fondų finansavimo. Kultūra-šalies raidai svarbi sritis. Pasitelkiant struktūrinių fondų lėšas nebuvo pastatytas nė vienas teatras, koncertų salė, menininkų kūrybos rezidencija. Dėl to kenčia visuomenė, patirdama kultūrinę atskirtį. Prarandama konstitucinė teisė į laisvą kultūrinę raišką. ES skiria daug dėmesio kultūrai. Tai pretekstas veikti. Tik reikia keisti mąstymą, logiką.

Rasius Makselis: pratęsiant Aurimo mintį  svarbu akcentuoti, kad tol, kol atsižvelgiant į Lenkijos, Latvijos, Estijos ir kitų šalių patirtį Lietuvos kultūros infrastruktūra nebus pripažinta lygiaverte šalia kitų sričių, kol nebus Kultūros ministerijai suteiktas tarpinės institucijos statusas,  nebus užtikrintos galimybės atsakingai formuoti kultūros politiką, įgyvendinti Nacionalinės pažangos programos priemones ir kitus svarbius kultūrai dokumentus. Parengėme kreipimąsi į valstybės vadovus, kuriame išdėstėme savo nuomonę ir prašymus šiuo svarbiu klausimu.

Vytautas Balčiūnas: analizuojant teisės aktus, dokumentus, bandant koreliuoti juose išdėstytus argumentus, kartai pasijauti iškreiptų veidrodžių  karalystėje. Vieni teiginiai prieštarauja kitiems. Dabar kultūros laukas neprimena bendro kelio. Ateitis turi vienyti visus. Ar eisme per kultūros lauką bendru keliu? Kartoju, kažkur turi būti problemų sprendimo centras. Vienas taškas, iš kurio galėtumėme suvokti kultūros atsinaujinimo galimybes.

Faustas Latėnas: kolegialumas, turi sugrįžti į kultūros bendruomenę kolegialumas. Kultūros ministerijai turi rūpėti kultūros žmonių nuomonės. Neturi būti slaptų sprendimų, viskas turi būti vieša. Suprantu, kad  naktinių mokesčių reformų sukeltas deformacijas kultūros srityje tik kartu, kolegialiai tegalėsime ištaisyti.

Sigitas Renčys: Šis apskritas stalas parodė, kad ieškome bendrystės ir einame teisingu keliu. Įtraukime nevyriausybines organizacijas į kultūros veiksmą, išgirskime jų bėdas. Kalbėkimės su visais. Eikime per kultūros lauką kartu.

Tekstas ir nuotraukos Aldonos Jeneliauskienės.