Kaip susigrąžinti kultūros rinkos dalyvį?

Žy­mus kom­po­zi­to­rius, pres­ti­ži­nės Kon­stan­ti­no Sta­nis­lav­skio pre­mi­jos lau­re­a­tas Faus­tas LATĖNAS pus­me­tį dir­ba kul­tū­ros ata­šė Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je Mask­vo­je. Su me­ni­nin­ku kal­ba­mės, ar ne­su­dė­tin­ga de­rin­ti skir­tin­gas pa­rei­gas, kuo ža­vi lai­ki­na sto­te­lė Mask­vo­je ir ko­dėl F.La­tė­nui ne­ra­mu dėl Lie­tu­vo­je vyk­do­mos kul­tū­ros bei so­cia­li­nės po­li­ti­kos.

 - Kal­bos apie Jū­sų įver­ti­ni­mą - tarp­tau­ti­nės Kon­stan­ti­no Sta­nis­lav­skio pre­mi­jos įtei­ki­mą - ne­ty­la jau pus­me­tį. Kiek Jums svar­bus šis ap­do­va­no­ji­mas?

 - Džiaugs­mas dėl pres­ti­ži­nio ap­do­va­no­ji­mo jau pri­blė­so, juk lau­kia nau­ji dar­bai. Ta­čiau įver­ti­ni­mas vi­suo­met bū­na ma­lo­nus, o ypač dėl to, kad tai bu­vo pir­mo­ji pre­mi­ja kom­po­zi­to­riui už mu­zi­ką spek­tak­liuo­se. Tai įro­dy­mas, kad mu­zi­ka spek­tak­ly­je la­bai svar­bus kom­po­nen­tas. Lie­tu­viai ir čia pra­lau­žė le­dus.

 - Kas Jums yra mu­zi­ka spek­tak­ly­je?

 - Tai la­bai svar­bus kom­po­nen­tas, pri­klau­san­tis nuo to, ko­kia da­lis ski­ria­ma mu­zi­kai spek­tak­ly­je. Ga­li bū­ti vie­na kė­dė, vi­sas na­mas, so­das. O mu­zi­kos ga­li bū­ti la­bai daug, bet ji ga­li bū­ti to­kia, ku­ri ne­si­gir­di tar­tum at­mo­sfe­ra. Mu­zi­ka ga­li bū­ti kaip leit­mo­ty­vas ar te­mos, at­spin­din­čios he­ro­jus. Ji ga­li už­im­ti ir šim­tą pro­cen­tų spek­tak­lio. Ga­li truk­ti tik pen­kias pas­ku­ti­nes mi­nu­tes, bet to­kia, ku­rią iš­gir­dę fi­na­le žiū­ro­vai įsi­mins.

 - Dir­ba­te su te­at­ro ko­ri­fė­jais Ri­mu Tu­mi­nu, Ei­mun­tu Ne­kro­šiu­mi. Ko­kiam spek­tak­liui sva­jo­ja­te pa­ra­šy­ti mu­zi­ką?

 - No­rė­jau ir, ma­tyt, tai įvyks. Da­bar Ri­mas Tu­mi­nas sta­to Alek­san­dro Puš­ki­no „Eu­ge­ni­jų One­gi­ną“. Ti­kė­ki­mės, kad vis­kas bus ge­rai. Yra dar vie­na la­bai įdo­mi pje­sė - „Barš­čiai“, ku­rią sta­tys san­ty­ki­nai jau­nas re­ži­sie­rius Kon­stan­ti­nas Bo­go­mo­lo­vas, su ku­riuo man jau te­ko dirb­ti. Pje­sė įdo­mi, pa­ra­šy­ta anks­čiau ne­gu Ma­riaus Ivaš­ke­vi­čiaus „Iš­va­ry­mas“, jo­je - vis­kas kur kas glo­ba­liau. Ma­nau, kad ru­sų dra­ma­tur­gų, ra­šy­to­jų mąs­ty­mas glo­ba­les­nis ne­gu mū­sų - lie­tu­vių.

 - Kaip ma­no­te, ko­dėl?

 - To­dėl, kad mes gal­vo­ja­me tik apie sa­vo pro­ble­mas, smul­kias pro­ble­mas, ten la­bai di­de­lė ša­lis, ir jo­je dau­giau pro­ble­mų. Tiek daug, kad į jas smul­kiai žiū­rė­ti ne­iš­ei­na. Pas mus ra­šo trys ke­tu­ri dra­ma­tur­gai, o Ru­si­jo­je at­ran­ka vyks­ta iš šim­tų ra­šy­to­jų. Sta­to­ma tai, kas lie­ka ver­tin­giau­sio. Di­des­nė se­lek­ci­ja.

 Gy­ven­da­mas Mask­vo­je ža­viuo­si kul­tū­ri­niu me­ni­niu gy­ve­ni­mu, ku­ris iš tie­sų yra ne­su­ly­gi­na­mas su tuo, kas vyks­ta pas mus - Lie­tu­vo­je. Ir ša­lis di­des­nė, ir te­at­ro žiū­ro­vas yra vi­sai ki­toks. Nors Mask­vo­je te­at­rų yra per tris šim­tus, šim­tai ren­gi­nių kas va­ka­rą, ta­čiau vi­suo­se juo­se - an­šla­gas. Žmo­nių su­si­do­mė­ji­mas me­nu di­de­lis. Kiek­vie­nai me­no rū­šiai at­si­ran­da sa­vas žiū­ro­vas.

 - O žmo­nės ki­to­kie?

 - Taip, ki­to­kie, net ly­gi­nant su Sankt Pe­ter­bur­gu jie yra ab­so­liu­čiai ki­to­kie. Ta­čiau ne­pa­sa­ky­čiau, kad vis­kas tvis­ka pra­ban­ga. Juk pas mus pra­ban­ga - Ge­di­mi­no pros­pekte, se­na­mies­ty­je - kur iš­ei­na pa­si­vaikš­čio­ti gra­žios mer­gi­nos, ma­din­gai vil­kin­tys vai­ki­nai, Mask­vo­je yra tas pats. Bet ša­lia to - di­džiu­lis skur­das, di­de­lė so­cia­li­nė at­skir­tis. Met­ro el­ge­tau­ja net vy­res­nio am­žiaus žmo­nės.

  
- Jei Mask­vos te­at­rų sa­lės pil­nos, gal ten me­ni­nin­kų pra­gy­ve­ni­mo ly­gis aukš­tes­nis, at­ly­gi­ni­mai didesni?

 - Bū­na įvai­riai, yra te­at­rų, va­di­na­mų­jų vie­šų­jų įstai­gų. Ar­ba su­si­ku­ria bū­re­lis mė­gė­jų, no­rin­čių kur­ti, jiems iš tie­sų sun­ku pra­gy­ven­ti. Yra val­džios, mies­to te­at­rai, juos iš­lai­ko mies­tas iš sa­vo biu­dže­to. Ru­si­ja ne­už­mirš­ta, kad te­at­ras yra svar­bi me­no rū­šis, ku­rią jei no­ri, ga­li tam tik­ra pras­me pa­re­gu­liuo­ti, pa­da­ry­ti sau pa­to­gią, to­dėl val­džia sten­gia­si te­at­rus pa­lai­ky­ti, ar­tis­tams ati­tin­ka­mai mo­kė­ti, kad jie ne­si­skųs­tų.

  

- Vi­suo­me­nė­je ga­jus ste­re­o­ti­pas, kad me­ni­nin­kai skrai­do pa­de­be­siais. Be­veik pus­me­tį dir­ba­te kul­tū­ros ata­šė Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je Mask­vo­je, tai įro­do, kad ir me­ni­nin­kai su­ge­ba tvir­tai sto­vė­ti ant že­mės, pri­im­ti reikš­min­gus ne tik sau, bet ir vi­suo­me­nei spren­di­mus. Ar ne­sun­ku dirb­ti ad­mi­nist­ra­ci­nį dar­bą?

 - Tie dar­bai la­bai skir­tin­gi. Tai, ką tu da­rai te­at­re, mu­zi­ka, ku­rią ku­ri sce­nai, yra vie­nas da­ly­kas. Pa­si­tel­ki sa­vo fan­ta­zi­ją ir pa­de­di įgy­ven­din­ti re­ži­sie­riaus su­si­kur­tą spek­tak­lio vi­zi­ją. Tai ar­ti­ma sie­lai. Vi­sai kas ki­ta - kul­tū­ros ata­šė, kaip ir mi­nė­jo­te, ad­mi­nist­ra­ci­nis dar­bas. Daž­niau­siai tai: te­le­fo­nų skam­bu­čiai, or­ga­ni­za­ci­nis dar­bas, įvai­rūs klau­si­mai, pavyzdžiui, ar ga­li­ma Bal­tru­šai­čio na­muo­se su­reng­ti pa­ro­dą? Ka­da tai ga­li­ma pa­da­ry­ti? Tuo­met de­ri­nu gra­fi­ką. Ta­me dar­be ne­ma­ža biu­ro­kratizmo. Anks­čiau tai er­zi­no, o da­bar jau iš­mo­kau ne­pa­si­ten­ki­ni­mą sa­vy­je už­slo­pin­ti. Jei no­ri ko nors pa­siek­ti, ten­ka steng­tis.

- Esa­te ne­abe­jin­gas po­li­ti­kai, esa­mai pa­dė­čiai ša­ly­je. O kul­tū­ros sri­ty­je pro­ble­mų ne­stin­ga. Ko­kios, Jū­sų nuo­mo­ne, es­mi­nės spra­gos kul­tū­ros po­li­ti­ko­je?

 - Ma­ne ste­bi­na pa­čių po­li­ti­kų po­žiū­ris ne tik į kul­tū­rą, bet ir į kul­tū­ros mi­nist­ro pos­tą. Vie­nas bu­vęs kul­tū­ros mi­nist­ras taik­liai pa­ste­bė­jo, kad, Vy­riau­sy­bės po­žiū­riu, kul­tū­ros mi­nist­ro pos­tas tė­ra „li­ku­ti­nis“ pos­tas. „Ir ati­duo­sim jums tą kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ją.“ Ar to­kio­je po­zi­ci­jo­je mi­nist­ras ga­li įveik­ti kul­tū­ros sri­ties sun­ku­mus? Man at­ro­do, kad dau­giau­sia ga­li­ma nu­veik­ti ben­dra­dar­biau­jant su Sei­mu, pre­zi­den­tū­ra ir ki­to­mis mi­nis­te­ri­jo­mis.

 Šiuo me­tu, ma­nau, opiau­sias da­ly­kas - mo­kes­čiai ir vie­šie­ji pir­ki­mai. Ką jau kal­bė­ti apie fi­nan­sa­vi­mą ar pa­sta­tų re­no­va­ci­ją? Griū­va net tai, kas jau bu­vo re­no­vuo­ta, nes ne­už­te­ko pi­ni­gų tęs­ti re­no­va­ci­ją. Dar vie­nas svar­bus da­ly­kas - mū­sų re­gio­nų po­li­ti­ka. Kai­muo­se bai­gia už­ges­ti kul­tū­ros ži­di­niai. Kai kas man pa­prieš­ta­raus - „ne, ne - pa­sta­tėm kaž­ką“, bet pa­sta­tėm vie­ną ar du spek­tak­lius vi­so­je Lie­tu­vo­je, o vi­suo­se ki­tuo­se re­gio­nuo­se tie ži­di­niai tik­rai už­ge­sę, jau­ni­mas iš­va­žiuo­ja, kai­me ne­be­li­ko net kul­tū­ros „var­to­to­jo“.

 Man at­ro­do, į šią pro­ble­mą bū­ti­na žiū­rė­ti kar­tu su Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja. Ne­ga­li­ma duo­ti žmo­nėms pi­ni­gų už tai, kad jie ne­dirb­tų. Eu­ro­pos Są­jun­ga mums duo­da pi­ni­gų už tai, kad žmo­nės at­si­sa­ky­tų že­mės, kad ne­dirb­tų. Tai de­mo­ra­li­zuo­ja žmo­gų. Ši­to ne­tu­ri bū­ti. Tai -di­džiu­lė ne­lai­mė. Rei­kia gal­vo­ti, ko­kiu bū­du at­ko­vo­ti žmo­nėms ap­leis­tą že­mę. Po tru­pu­tį ženg­ti ta lin­kme. Kai žmo­nės su­grįš čia dirb­ti - at­si­ras vie­tos ir kul­tū­rai.

 - Kul­tū­ra tik­riau­siai nyks­ta ne tik dėl to, kad emig­ruo­ja žiū­ro­vai ar klau­sy­to­jai, už­dar­biau­ti į už­sie­nį iš­vyks­ta ir pa­tys me­ni­nin­kai - jei jiems ne­su­tei­kia­ma ga­li­my­bė pra­gy­ven­ti tė­vy­nė­je.

 - Iš­va­žiuo­ja dau­gy­bė žmo­nių, ku­rie su­si­ję su kul­tū­ra. Lie­tu­va pra­ran­da ne tik klau­sy­to­ją, žiū­ro­vą, po­ten­cia­lų mū­sų kul­tū­ros rin­kos da­ly­vį. Jei anks­čiau mies­te­liuo­se bū­da­vo pil­nos sa­lės, tai da­bar ten nie­kas ne­va­žiuo­ja, nes ten nie­ko nė­ra. Tai yra Lie­tu­vos tra­ge­di­ja. Nau­jos kar­tos mes taip grei­tai neuž­si­au­gin­si­me, o kaip su­sig­rą­žin­ti tuos žmo­nes, ku­rie iš­va­žia­vo, kad ir sun­kiu dar­bu pa­ju­to ten šiek tiek ge­res­nį gy­ve­ni­mą? Ar pri­si­min­da­mi Sme­to­nos lai­kus tu­rė­tu­me pa­da­ly­ti po že­mės lo­pi­nė­lį, kad vėl ga­lė­tų at­si­ras­ti smul­kus ūkis, kad žmo­nės ma­ty­tų vil­tį ir grįž­tų, kad vyk­tų ju­dė­ji­mas? Jei lie­tu­viui bū­tų pa­lan­ki mo­kes­čių sis­te­ma čia, jei žmo­nės ma­ty­tų Lie­tu­vo­je ir ūki­nį, ir kul­tū­ri­nį sve­tin­gu­mą, tuo­met grįž­tų, gal grįž­tų jų vai­kai ir pa­ban­dy­tų gy­ven­ti tė­vy­nė­je.

 - O ar daug kul­tū­ros žmo­nių pra­ran­da­me? Pa­vyz­džiui, me­di­kai iš­vyks­ta dirb­ti į už­sie­nį, jie graibs­to­mi. Ar kul­tū­ri­nin­kams leng­va su­si­ras­ti dar­bą už­sie­ny­je?

 - Iš­vyks­ta ir or­kest­rai, ir ži­no­mi re­ži­sie­riai. Jei jie kar­tą per me­tus pa­sta­to spek­tak­lį Lie­tu­vo­je, tai ne­reiš­kia, kad jie čia dir­ba - tie­siog ati­duo­da sa­vo­tiš­ką duok­lę Lie­tu­vai, bet iš to jie ne­pra­gy­ve­na, sten­gia­si dirb­ti ki­tur, kur mo­ka­mas nor­ma­lus ho­no­ra­ras, už ku­rį žmo­gus ga­li gy­ven­ti, o ne su­si­mo­kė­ti už bu­tą ir lik­ti be nie­ko. Pas mus vi­so­se sri­ty­se ne­re­tai iš­lai­dos vir­ši­ja pa­ja­mas. Gal iš tie­sų žmo­nių mes grįž­ti jau ne­pri­ver­si­me, bet gal ga­li­me pa­ža­bo­ti emig­ra­ci­ją per ka­pi­ta­lą, per įmo­nes, jų va­dy­bi­nin­kus? Rei­kia in­ves­ti­ci­jų.

 - Ar to pa­siek­ti ga­li po­li­ti­kai?

 - Tu­ri bū­ti vyk­do­ma to­kia po­li­ti­ka, kad emig­ra­ci­ja bū­tų su­stab­dy­ta. Ki­tas da­ly­kas - ar tai da­ro­ma, ar to no­ri­ma. Vis­kas pri­klau­so nuo to, ko­kie yra val­dan­čių­jų pri­ori­te­tai. Šiuo me­tu da­ro­ma at­virkš­čiai.

 - Vie­nam in­ter­viu sa­kė­te, kad vis­kas at­ei­na iš Die­vo. Ar esa­te ti­kin­tis?

 - Die­vas yra vi­siems vie­nas. Ta­čiau bū­na, kad me­ni­nin­kas ban­do su­si­kur­ti Die­vą sau - kaž­ko­kį ki­to­kį. Kad su­si­kur­siu sau pa­to­ges­nį Die­vą, ma­no nuo­dė­mės ne­bus ma­žes­nės. Jei bū­siu pa­da­ręs ge­rą dar­bą, tai ir bū­siu pa­da­ręs jį ge­rą. Juo­kais kar­tais sa­kau: ti­kė­ji­mai tai yra par­ti­jos. Man svar­bu pa­dė­ti žmo­gui. Tai pa­grin­di­nis da­ly­kas. Pa­da­ry­ti jo gy­ve­ni­mą leng­ves­nį, kiek tai esu pa­jė­gus pa­da­ry­ti.

Kal­bė­jo­si Eve­li­na BUT­KU­TĖ-LAZ­DAUS­KIE­NĖ