Faustas Latėnas ir jo linksmai liūdna kūryba

Kompozitorius Faustas Latėnas priklauso itin ryškiai 50-mečių lietuvių kompozitorių kartai, kažkada taikliai įvardytai kaip "naujieji romantikai". Šalia Onutės Narbutaitės, Algirdo Martinaičio, Vidmanto Bartulio ar Mindaugo Urbaičio, Faustas Latėnas buvo tikras enfant terrible, iš teatro terpės į akademinę muziką perkėlęs hipertrofuotą banalybę, ironiją ir muzikinį chuliganizmą, į kurį akademinė bendruomenė visuomet žiūrėjo su tam tikru nepasitikėjimu. Šiemet išleista pirmoji šio kompozitoriaus kompaktinė plokštelė "Samba lacrimarum", kurioje įrašyta didžioji kompozitoriaus kamerinės-instrumentinės kūrybos dalis.

Kompozicijos jūs mokėtės pas Giedrių Kuprevičių ir Eduardą Balsį, kurie taip pat kūrė ir estradinę muziką bei muziką teatrui ir kinui. Ar kaip tik jie ir sužadino jūsų didžiulį susidomėjimą teatru?

Nepasakyčiau, kad mane įkvėpė būtent jie. Tuo metu muziką teatrui rašė ir kiti mūsų žymūs kompozitoriai: Kutavičius, Bajoras, Balakauskas. Tokia muzika buvo labai įdomus ir nestandartinis objektas. Teatras įtraukia ir užkrečia tarsi virusas. Tai lyg kompiuterinis žaidimas, sukeliantis didžiulę priklausomybę. Nereikia pamiršti ir to, kad kiekvienoje srityje sėkmė skatina vis didėjantį susidomėjimą.

Muzika teatrui man visuomet atrodė kaip gaivinantis skersvėjis mano akademinėje kūryboje. Tarsi salelė, kurioje leistina realizuoti radikaliausias, banaliausias ir šmaikščiausias mintis, nes į teatro muziką visuomet būdavo žvelgiama atlaidžiau. Šis įgytas laisvumas ir nebijojimas ieškoti leido laisviau pažvelgti ir į akademinę savo kūrybą.

O kaip vis dėlto pasireiškė šis laisvumas ir ką atpūtė teatro sukelti skersvėjai akademinėje muzikoje?

Darbas teatre buvo savotiška laboratorija - naujų instrumentų, tokių kaip sintezatorius, bandymai ar eksperimentai su naujomis muzikos kryptimis, kaip antai elektroninė muzika. Pavyzdžiui, 1983 m. kūrinys "Musa memoria" magnetofono juostai, kurioje skamba psichinių ligonių kalbos, paimtos iš medicinos knygų. Tai buvo protestas prieš kasdienybės absurdą, pseudoidėjos, kartu ir suvaržyto žmogaus nepasitenkinimo išraiška. Tai buvo traktuojama ne kaip kūryba, o kaip "išsidirbinėjimas". Ir iš kur atsirasdavo drąsos rodyti tokius kūrinius viešai? Gal šios drąsos įgijau kaip tik teatre?

Kitais kūriniais, kaip antai Sonata fleitai ir fortepijonui, siekiau prajuokinti publiką, bet tuomet tai buvo neįprasta. Vis dėlto juoką išprovokuoti pavyko, kad ir kaip žmonės bandė jį slėpti ar tramdyti. Kūriau kompozicijas à la Piazzolla, bet kritikai tai "nurašydavo" kaip kūrybinę profanaciją. O dabar Piazzolla labai populiarus. Žodžiu, buvau savotiškas bjaurusis ančiukas. Manęs ilgai nenorėjo priimti į Kompozitorių sąjungą, nes buvo sakoma, kad nesukūriau nė vieno padoraus kūrinio. Teko rasti tris dar aukštesniosios muzikos mokyklos laikais sukurtas elementariausias savo miniatiūras, tik tuomet buvau priimtas.

Ar muziką teatrui ir kinui apibūdintumėte kaip taikomąją muziką?

Nesu dėl to tikras. Reikia pažymėti, kad dabar taikomasis menas kaip tik imtas ypač vertinti. Jeigu rimtosios akademinės muzikos kontekste taikomasis menas atrodo lengvabūdiškas ir nepakankamai rimtas, tuomet galima atsakyti, kad formalioji akademinė muzika tinka tik moksliniams darbams rašyti. Aš irgi kadaise skaičiuodavau muzikines serijas šachmatų lentoje pasiėmęs žirgo figūrą. Jeigu žirgas peršoka į langelį F3 - vadinasi, bus trečios oktavos mi, jeigu į D2 - antros oktavos re, ir t. t. Būdavo įdomu žaisti, tačiau ilgainiui tai pasirodė beprasmiška, nes tokie procesai įdomūs tik pačiam kūrėjui, o ne klausytojui. Tai lyg pratybos ar žaidimas su savimi.

Apskritai kas yra taikomoji muzika? Tai muzika, skirta reklamai ar performansams, muzika, pritaikyta konkrečiai situacijai, konkrečiam momentui, kuri vėliau žūva. Muzika teatrui ir kinui neretai tampa ilgaamže. Spektaklis jau mirė, o muzika gyvena sau, nes ji peržengia savo taikomąjį pobūdį, yra kažkas didesnio nei tiesiog fonas.

Jūs esate "naujųjų romantikų": Narbutaitės, Martinaičio, Bartulio, Urbaičio kartos autorius. Ar jutote ryšį su jais? Ar jautėtės esąs "naujasis romantikas"?

Taip, tam tikra prasme buvau "naujasis romantikas". Norėjosi, kad muzika šildytų, veiktų jausmus. Nors tikriausia buvau net ne romantikas, o Don Kichotas, puoselėjau kažkokį donkichotišką laisvumą. Neturėjau vidinės kūrybinės savikontrolės.

Kaip randate laiko muzikai kurti eidamas tokias atsakingas pareigas?

Kalbant apie akademinę muziką - jos mano kūryboje akivaizdžiai mažėja. Aš visuomet troškau, kad muzika skambėtų, nedingtų veltui, o kurti muzikos nuo festivalio iki festivalio nenoriu. Muzika teatrui vis dėlto kur nors skamba beveik kasdien. Tad mano kūrybinės ambicijos lyg ir patenkintos. Mane visuomet stebina kažkoks iškreiptas, tikriausiai nuo socializmo laikų įsišaknijęs suvokimas, kad kompozitoriaus profesija suteikia galimybę pragyventi. Kad galėtum kurti, turi arba būti turtingas žmogus, arba kažkokiu būdu užsidirbti pinigų. Tad kūryba yra mano pomėgis, laisvalaikiui rezervuota veikla.

Kaip jūs suvokiate muziką ir kokia, jūsų manymu, ji galėtų būti?

Muzika privalo turėti energetinį užtaisą. Jeigu iš kūrinio sklinda autoriaus įkvėpta energija - tai puiki muzika. O jeigu intelektualai nori kentėti - tegul kenčia. Sako, kad Bacho muziką atrado po 100 metų, bet juk jos tiesiog negalėjo neatrasti, nes energija joje švytėte švytėjo.

Savo kūryboje jūs neretai stengiatės derinti muziką ir humorą. Ar tai labai sudėtinga?

Tai be galo sunku. Rimtų kūrėjų daug daugiau. Gal dėl to, kad kurti rimtą muziką lengviau? Tačiau mane visada domino muzikinis chuliganizmas, juokas. Tiktai meilė gali būti lyriška. Tikrai džiaugiuosi, kai pavyksta sukurti kažką juokingai skambančio - ar tai būtų kažkokios vibracijos, iškreipti tembrai, savotiška nedermė, netgi banalumas ar hipertrofavimas. Beje, jausmų hipertrofija kūryboje man taip pat aktuali; kaip socrealizme: jeigu liūdna, tai liūdna, jeigu gera, tai gera - taip, kaip tik komunizme gali būti.

"Jauniausias" iš kompaktinėje plokštelėje įrašytų jūsų kūrinių, "Samba lacrimarum", gimė beveik prieš 20 metų, kiti net prieš trisdešimt. Kaip pats dabar vertinate šias kompozicijas?

Vertinu kaip klausytojas, tikrai nieko jose negalėčiau perkurti. Tai kaip tėvų ir vaikų santykiai. Vaikai užauga ir tu juos išleidi į gyvenimą, kad toliau jie patys bandytų išgyventi. Labai malonu, kad šitie kūriniai kažkam reikalingi. Taip pat smagu, kad pirma kompaktinė plokštelė su mano muzika išleidžiama man sulaukus 50 metų. Juk kam leisti tai, kas bus nereikalinga ir dūlės kažkur dėžėje. Jeigu šie kūriniai buvo atrinkti - vadinasi, jie yra laiko patikrinti ir patikimi. Tegul jų klausosi tie, kuriems atsibodo rimta akademinė muzika - svarbiausia, kad atlikėjui būtų gera juos groti.

Daugelyje savo kūrinių naudojate stilizuotus įvairių Lotynų Amerikos šokių ritmus, kuriuos dažnai derinate su nostalgiška, kartais hipertrofuota ar ironiška melodija. Bet grįžkime prie šokio ritmo, kodėl jis jums toks svarbus ir taip dažnai naudojamas kūriniuose?

Galbūt tai savotiškas provincialumas. Kažkodėl lietuviams labai patinka Lotynų Amerikos ritmai: sambos, rumbos, ča ča, jiems jie atrodo labai gražūs. O jeigu rimtai, tai ši muzika manyje "įstrigo" dar nuo tų laikų, kai mokiausi groti akordeonu muzikos mokykloje. Mokytojas turėjo įvairiausių lotynų muzikos natų. Tuomet tai atrodė kaip visiškai nesuvokiama ir neištirta muzikos salelė.

Ar pavadinimas "Samba lacrimarum" ("Ašarų samba") nėra užuomina apie tai, kad nuo savęs niekur nepabėgsi? Ar galima teigti, kad jis atspindi ne tik muziką kompaktinėje plokštelėje, bet ir visą jūsų kūrybą? Liūdnai linksmą arba linksmai liūdną...

Manau, kad taip. Samba yra šventė, fiesta, o gyvenime šią sambos fiestą keičia ašaros. Šventė yra trumpalaikė, bet šventę atsimename visą gyvenimą. Tai džiaugsmas pro ašaras. Kiekvienas žmogus gali suvokti šį pavadinimą savaip, priklausomai nuo savo išgyvenimų ir pasaulėžiūros. Galbūt tai ir savotiška sąsaja su profesoriumi Eduardu Balsiu. Jis taip pat mėgo Lotynų Amerikos muziką, itin profesionaliai panaudodavo jos elementus.

Galbūt jau esate sukūręs savo jubiliejaus žymėjimo strategiją?

Nieko ypatinga dar nesugalvojau. Tikiuosi, kad sėkmingai įvyks autorinis kūrybos teatrui vakaras Peterburge. Ar įvyks kas nors Lietuvoje, dar nežinau.

© Asta Pakarklytė

Lietuvos muzikos link Nr. 13

Ar gali nauja kultūros ir spaudos politika tapti vedliu iš krizės?

Birželio 15 d. (penktadienį) Lietuvos intelektualai, kultūros, meno ir spaudos atstovai susirinko  į  konferenciją „Ar gali nauja kultūros ir spaudos politika tapti vedliu iš krizės?“. Konferencija Valdovų rūmuose surengta  Europos Parlamento narių  Justo Vinco Paleckio, Vilijos Blinkevičiūtės ir Zigmanto Povilo Balčyčio iniciatyva. Pagrindinius konferencijos pranešimus skaitė UNESCO generalinės direktorės patarėjas Henrikas Juškevičius ir Lietuvos ambasados Rusijos Federacijoje kultūros ataše, kompozitorius Faustas Latėnas.

Faustas Latėnas pakvietė diskutuoti apie dvasinio gyvenimo, nedalomo į sostinės ir provincijos, vaidmenį šiandien. Pasak Fausto Latėno, į pranešimą „Kultūra privalo grįžti į visuomenės lyderius“,  jis sudėjo ne tik savo, bet ir LSDP Kultūros komisijos narių,  nepartinių kultūros ir meno žmonių,  visų,  kuriems skauda ir kurie neabejingi kultūros likimui, mintis.

Faustas Latėnas pabrėžė kultūros svarbą žmogaus gyvenime. Kultūra - tai tėvų žemė, kalba, papročiai ir tradicijos, jungiančios mus nuo pat gimimo su seneliais, tėvais, broliais ir seserimis. Kultūra yra valstybės pamatas. Bet ar rūpinamės valstybės pamatais šiandien? Ar kultūros sritis šiandien yra tarp lyderių ar nustumta į pašalį?

Faustas Latėnas atkreipė dėmesį į  šiandieninę kultūros politiką, naktinių mokesčių reformų, autorinių ir kitų kultūros paslaugų apmokestinimo žalą,  apgailėtinai  menkus kultūros darbuotojų atlyginimus.

„Sugrąžinkime kultūrą į lyderio pozicijas. Padarykime, kad mūsų Tėvynėje būtų gera gyventi, kurti, tikėti ir pasitikėti - savimi ir valstybe“,- kvietė  Faustas Latėnas.

Konferenciją organizavo Lietuvos socialdemokratų partija.  Tačiau  joje dalyvauti ir pasisakyti pakviesti  įvairių politinių pažiūrų   atstovai. Diskusijos metu mintimis apie kultūrą ir  spaudą dalijosi  istorikė, pedagogė Angelė Ambrazienė, literatūros kritikas,  rašytojas Valentinas Sventickas, žurnalistė Zita Kelmickaitė, operos solistas Vytautas Juozapaitis, filosofas Krescencijus Stoškus, poetas, Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, istorikas Česlovas Laurinavičius, architektas, Žemaičių kultūros draugijos atstovas  Algirdas Žebrauskas ir kt.

Išsakyta ir išklausyta minčių, pamąstymų,  filosofijos. Apie Kultūros įstatymą, merdėjantį valdininkų stalčiuose, apie žiniasklaidos ir kultūros bendrystės siekį, didėjantį kultūros žmonių nusivylimą. Kartu ieškota atsakymų, o ką gi daryti? Išeitį pasiūlė Valentinas Sventickas. „Tyliai ir sąžiningai dirbkime kiekvienas savo kampelyje. Gal kada nors, kas nors iš to išeis“,- pakvietė literatūros kritikas.

Šaltinis

Pagrindinės nuostatos

Mieli žmonės,

pristatydami LSDP 2012 metų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą programą ir siekius, mes, socialdemokratai, kreipiamės į  jus, Lietuvos žmones - profesionalius menininkus ir atlikėjus, rašytojus, leidėjus,  bibliotekų, muziejų, kultūros centrų, koncertinių organizacijų ir teatrų darbuotojus, kultūros paveldo specialistus, tautodailininkus...

 Į jus - renkančius, saugančius, skleidžiančius, sujungiančius rankas bendram šokiui Dainų šventėse, Vingio parke ar mažame Lietuvos kaimelyje, rašančius knygas, jas skaitančius...

Į jus, kuriančius kultūrą ir vis dar laukiančius  didesnio atlygio (kultūros darbas niekada tiek neatlyginamas, kiek ant to aukuro sudedama sveikatos, žinių ir talento),  matančius  toliau ir plačiau, pranokstančius savo erudicija ir nesavanaudiška meile, suprantančius, kad nuo kiekvieno  kultūros darbininko  kasdienio darbo priklauso Lietuvos kultūros augimas ir jos turtėjimas.

Į  visus, dalyvaujančius kultūroje, palaikančius jos savastį, puoselėjančius ją.

Visi vienodai esate mums reikalingi. Nes tik kartu su jumis galėsime  analizuoti situaciją kultūros lauke, spręsti nelengvus uždavinius. Mes kviečiame jus sujungti rankas naujiems darbams.

Juk be jos, KULTŪROS, nei žmogus, nei valstybė neįmanoma. 

                                      

Faustas Latėnas

                                                                                                                                                                     Kompozitorius,

                                                                  Tarptautinės Konstantino Stanislavskio premijos laureatas,

                                                                Lietuvos Respublikos ambasados kultūros atašė Rusijos Federacijoje.

Visą kultūros programą rasite  ČIA

                                                                                  

“Svečiuose gerai, bet namie geriausia”

Rasos Pakalkienės straipsnis, spausdintas Lietuvos Žiniose 2012.08.03

Lietuvos kultūros atašė Rusijoje kompozitorius F.Latėnas dirba nuo šių metų sausio mėnesio. Nuo tada, kai aktorius Juozas Budraitis paliko šias pareigas, daugiau kaip metus jos buvo laisvos. Todėl į Maskvą nuvykęs F.Latėnas turėjo vėl užkurti lietuviškos kultūros ugnį. Tačiau ir būdamas toli nuo gimtinės jis atidžiai seka, kas vyksta Lietuvoje, ir svarsto, kuo galėtų būti naudingas kraštui.

Adaptuotis nėra lengva

Maskva F.Latėnui nėra nepažįstamas miestas. Jis ne kartą viešėjo Rusijos sostinėje dėl kūrybinių reikalų, kai būdavo kviečiamas kurti muzikos įvairių teatrų spektakliams. Šįkart jis važiavo dirbti kaip kultūros atašė. Ar sunku buvo adaptuotis Rusijos didmiestyje, kuriame reikėjo įsikurti ir kasdien eiti į tarnybą, kiek laiko tam prireikė? „Vienas dalykas, kai vyksti dėl kūrybos reikalų - kad ir trims savaitėms. Tada negalvoji apie adaptaciją, tiesiog būni, dalyvauji repeticijose. Esi laisvas menininkas, - pasakojo kompozitorius. - Kas kita, kai į Maskvą atvyksti dirbti. Nemanyčiau, kad jau baigiau adaptuotis. Matyt, kiekvienas žmogus kitoje šalyje jaučiasi ir pripranta skirtingai.“

Pasak F.Latėno, viso savo gyvenimo būdo negali perkelti iš gimtų vietų į užsienį. Jis yra girdėjęs, kad psichologiškai svetimame krašte galutinai adaptuojamasi maždaug per penkerius metus. Pašnekovas patikino, kad net jeigu užsienyje sąlygos gyventi ir dirbti geresnės negu gimtinėje, namų trauka išlieka ir nostalgijos jausmas nepraeina. Bent F.Latėnas tai patiria.

Paremia lietuvių verslininkai

Suprantama, kad darbai įtraukia į verpetą. Kadangi daugiau kaip metus kultūros atašė Rusijoje pareigų niekas nėjo, F.Latėnui teko vėl viską įsukti. „Įėjau į ilgą laiką buvusį tuščią kabinetą“, - pirmą darbo dieną prisiminė pašnekovas. Dar būdamas Lietuvoje, jis bendravo su buvusiu ilgamečiu Lietuvos kultūros atašė J.Budraičiu. Vėliau jiedu buvo susitikę ir Rusijoje. Pasak F.Latėno, J.Budraitis papasakojo apie savo 14 metų veiklą Rusijoje, o tai - didelė patirtis. Per tokį laikotarpį buvo užmegzti ar sutvirtinti ryšiai, keitėsi kultūros atašė programos finansavimas. „Iš pradžių buvo sunku ir pinigų nedaug, - tvirtino F.Latėnas. - Juozas Rusijoje - autoritetas ir turėjo pažinčių, todėl jam buvo lengviau rasti rėmėjų kultūros programoms parengti.“

Anot pašnekovo, kadangi vis dar yra krizė, pinigų kultūros sklaidai iš Lietuvos gaunama nedaug. „Padeda tai, kad Rusijoje nesu visai nežinomas, - kukliai kalbėjo lietuvių kompozitorius, kurio muzika skamba šios šalies teatrų spektakliuose. - Pažįstu daug teatralų. Nuolat dirbu su režisieriumi Rimu Tuminu. Taip pat bendradarbiavau su režisieriaus Olego Tabakovo, Konstantino Raikino ir kitais Rusijos teatrais. Šioje šalyje apskritai yra daug žmonių, kurie domisi Lietuvos kultūra.“ Prie Jurgio Baltrušaičio namų yra lietuvių verslininkus vienijantis klubas. F.Latėnas sakė, kad paramos gauna ir iš Lietuvos verslo įmonių, turinčių savo biurus šioje kaimynų valstybėje, ir iš pavienių verslininkų.

Vis dėlto savo pastangomis ir su neabejingųjų Lietuvos kultūrai pagalba per neilgą laiką F.Latėnui pavyko nemažai nuveikti. Rengiami mūsų krašto menininkų pasirodymai ir pristatymai Rusijoje. Buvo prisidėta prie Lietuvos filosofo ir kultūros istoriko Levo Karsavino atminimui skirto vakaro. J.Baltrušaičio namuose buvo pristatyta Georgijaus Jefremovo išversta ir sudaryta išsami Lietuvių poezijos rinktinė, taip pat ir kelios knygos apie Vilnių. Buvo organizuota parodų arba prisidėta prie kitose Maskvos kultūrinėse erdvėse pristatomų lietuvių menininkų ekspozicijų. Buvo rengiami kino vakarai. Numatyti darbai vasaros pabaigoje ir rudenį, kiti - dar planuojami. Klausiamas, kodėl nusprendė važiuoti į Rusijos sostinę ir imtis tokio nelengvo darbo, F.Latėnas sakė: „Naujas iššūkis. Kitokia sritis.“ Kompozitorius žino, kad užsienyje pristatyti savo krašto meninį projektą, kuriam sukurti įdedama daug jėgų, yra labai brangu, todėl reikia valstybės paramos. O kultūros sklaida po pasaulį yra nepaprastai svarbus dalykas.

Kava su režisieriumi R.Tuminu

Mūsų krašto kultūros atašė Rusijoje šypsojosi pasakodamas, kad J.Baltrušaičio namuose turi erdvų kabinetą. „Ateini nuo ryto ir visą laiką iki vakaro būni vienas, - darbo Maskvoje ypatumus aiškino F.Latėnas. - Atėję svečiai stebisi, kaip mano kabinete tylu.“ Apie reikalus jis galvoja ir pasibaigus darbo valandoms. „Administracinis darbas man nėra naujiena“, - priminė anksčiau Lietuvoje kultūros viceministru ir Vyriausybės ministro pirmininko patarėju dirbęs F.Latėnas.

Maskvoje kompozitorius rado savitą atsipalaidavimo būdą - važinėti metro. „Tai lengviau daryti šeštadienį ir sekmadienį, kai ten būna mažai žmonių, - pasakojo pašnekovas. - Man labai smagu sėsti į metro, nuvažiuoti į vieną galą, grįžti atgal... Ten, apačioje, pamatai įdomių žmonių. Tiksliau - įvairiuose renginiuose ir priėmimuose sutinki vadinamąjį elitą, atrodantį lyg ne iš šios žemės, o metro - tikrus Rusijoje gyvenančius žmones. Pamatai jų bėdas, nelaimes, kančią, skausmą... Būtent ten yra Rusija be makiažo.“

F.Latėnas teigė, kad pats nemėgsta vaikščioti į priėmimus. Eina tada, kai tai yra kultūros atašė darbo dalis. Vakarais jam patinka užeiti į Maskvos valstybinį akademinį Jevgenijaus Vachtangovo teatrą, kurio meno vadovas yra lietuvių režisierius R.Tuminas. „Mudu su Rimu geriame kavą, šnekamės, planuojame ateities darbus, - pasakojo F.Latėnas. - Pasvarstome, kad viso likusio gyvenimo nepraleisime Rusijoje.“ Kartkartėmis kultūros atašė apsilanko ir kituose Maskvos teatruose, pažiūri jį dominančių spektaklių. Abiem su R.Tuminu rūpi, kuriuos jaunus ir talentingus Rusijos režisierius galima būtų pakviesti į Lietuvą. Pasak kompozitoriaus, Maskvoje atsidėti muzikos kūrybai reikia daug pastangų. Čia negali tiesiog nueiti į studiją, kaip darydavo Vilniuje, ir užsidaręs susikaupti. „Tai, ką anksčiau pakeldavai viena ranka, dabar reikia su pastangomis kelti abiem“, - vaizdingai paaiškino F.Latėnas.

Lietuva iš toli

Kompozitorius teigė, kad, jam gyvenant Maskvoje, ryškus vienatvės jausmas. Su Lietuvoje esančiais šeimos nariais ir artimaisiais jis dažniausiai bendrauja per skaipą. Anot F.Latėno, Rusijos sostinėje jis jaučiasi tarsi patrauktas nuo savos ir artimos aplinkos. Žinių apie tai, kas vyksta gimtinėje, semiasi iš interneto. Kokia Lietuva atrodo žvelgiant iš toliau - kitos šalies sostinės? „Brangus ir mielas kraštas. Nepaprastai gražus - pradedant mano vaikystės Zarasais su ežerais ir ežerėliais, baigiant pajūriu su pušynais, - sakė kultūros atašė. - Taip atrodo, kol pradedi skaityti žinias per internetą. Tada nesupranti, kodėl vieni su kitais pykstasi, - ypač politiniuose sluoksniuose. Taigi galima rasti sutarimą „vardan tos Lietuvos“. Visi deklaruoja, kad ją myli, bet kažkodėl negali susivienyti ir priimti bendrų sprendimų.“ Bene labiausiai F.Latėną liūdina, kad visi kalba apie emigraciją, bet nieko nedaro, kad ji mažėtų. „Jaunų žmonių važiavimas iš Lietuvos yra it peilis“, - tvirtino kultūros atašė. Visi diskutuoja apie krizę, bet to, kas galėtų bent palengvinti paprastų žmonių gyvenimą, nedaroma. „Vyksta daug nepaaiškinamų dalykų, - liūdnai stebėjosi kultūros atašė. -Tarkime, žemės ūkis... Europos Sąjungos išmokos, kad žmonės nedirbtų žemės, juos demoralizuoja.“

Jis mano, jog politikai turėtų nu galėti savo ambicijas ir susivienyti, kad padėtų kraštui. F.Latėnas priminė: tauta sugeba susitelkti, ir ne kartą tai darė, kai iškildavo rimtų grėsmių. Panašiai turėtų elgtis ir esantieji valdžioje. „Jie turėtų vienytis ieškodami bendrų sprendimų, kad Lietuvos žmonėms būtų šviesiau ir perspektyviau gyventi, kad lietuviai uždirbtų bent saugiam pragyvenimui, - įsitikinęs pašnekovas. - Tada šalis atsigautų.“

Svertai keisti realybę

„Pasilieku galimybę grįžti į Lietuvą“, - sakė F.Latėnas, neabejingas krašto kultūros, visuomenės ir politikos reikalams. Jam rūpi kultūra, švietimas, gimtoji kalba. Kompozitoriaus įsitikinimu, tai turėtų būti prioritetinės sritys.

F.Latėno nuomone, kad ir kokia būtų sudėtinga realybė, politikai turi visus svertus ją keisti. Jis taip pat mano galįs prisidėti, kad Lietuvoje atsirastų daugiau vilties. Todėl norėtų darbuotis savame krašte. „Galėčiau toliau dirbti Rusijoje, rūpintis lietuviškos kultūros sklaida, organizuoti koncertus, parodas... Lyg ir atlieki savo pareigas. Tačiau kai žinai, kad tavo kolegoms kultūrininkams Lietuvoje tikrai sudėtinga, norisi tokią padėtį keisti“, - tvirtino kompozitorius. Jo nuomone, priimami teisiniai aktai turėtų bent netrukdyti menininkams kurti. Grįžęs į Lietuvą, F.Latėnas ketina rūpintis tokiais dalykais. „Norisi būti Lietuvoje ir, kiek leidžia jėgos bei kūrybiškumas, čia panaudoti savo galimybes“, - tvirtino kompozitorius. Jis mano, kad patirtis, įgyta Rusijoje dirbant kultūros atašė, savame krašte bus naudinga.